I. Šimonytė: dirbti prieš vėją nelengva (2)

Baigusi kadenciją finansų ministrė Ingrida Šimonytė ketina ilgai ilsėtis. Interviu „Ekonomika.lt“ ji sako niekuomet nejautusi gyventojų priešiškumo: didžiausias „etiketes“ jai klijavę politikai bei žiniasklaida. Nemaloniausiu kadencijos darbu įvardija banko „Snoras“ bankrotą.

Kokia veikla planuojate užsiimti išėjusi iš Finansų ministerijos? Ar nėra gaila palikti šią instituciją, išdirbus tiek daug metų?

Ketinu ilgai pailsėti, o tada kibti į kitus darbus. Turiu ir pasiūlymų, ir savo idėjų, o ką konkrečiai veiksiu, nuspręsiu tada, kai mintims nebedarys įtakos buvusios kadencijos nuovargis.

Palikti ministeriją nebuvo nei keista, nei gaila – juk kai sutikau užimti politines pareigas, iš esmės ir apsisprendžiau išeiti, kai baigsis kadencija. Kai pradėjau dirbti ministre, tikrai nemaniau, kad dirbsiu taip ilgai.

Kokie buvo jūsų kaip ministrės svarbiausi darbai ir didžiausi iššūkiai? Ar geriau užimti ministrės pareigas, ar vis dėlto lengviau būti žemesnio rango specialiste?

Ministrui daug ką tenka spręsti ir prisiimti atsakomybę už sprendimus, kurie nebūtinai bus populiarus ar vienareikšmiškai suprasti, bandyti juos paaiškinti. Sunkiausia darbe turbūt ir buvo, kad reikalingi sprendimai dažniausiai žmonėms atrodė nenaudingi, todėl paaiškinti naudą buvo sudėtinga.

2008 m. pokyčiai įvyko labai greitai ir daugeliui netikėtai, todėl susieti asmeninės gerovės mažėjimą su kuo nors kitu, nei tą rudenį įvykusiais rinkimais ir atėjusia nauja dauguma, buvo nelengva kiekvienam, nieko nežinančiam apie kredito prieaugio įtaką mūsų ūkiui ir „Lehman brothers“ poveikį pasaulinei finansų sistemai.

Dirbti tokiomis priešpriešinio vėjo sąlygomis yra nelengva, bet įmanoma, jeigu labai tiki tuo, ką darai, ir neturi asmeninių interesų tapti populiaria politike. Taigi, visa kadencija buvo nelengva, nors, be abejonės, jos pabaiga dėl atsigavusio, pakankamai sparčiai augančio ūkio ir itin sumažėjusio deficito bei skolos kainos buvo daug skaidresnė, nei pradžia. Sudėtingiausias iššūkis buvo „Snoro“ istorija, kurios su malonumu nebūčiau patyrusi, jeigu tai tik būtų buvę įmanoma. Bet tokiais atvejais niekas nesuteikia galimybės rinktis, kas patinka.

Kaip jautėtės, kai žmonių pozicija pasikeičia į visiškai priešingą: tik pradėjus vadovauti ministerijai, sulaukdavote įvairios kritikos ar pastabų, kad neva esate šalies buhalterė. Pasikeitus valdžiai visi, net ir naujosios koalicijos nariai, pradėjo girti nuveiktus darbus...

Visą kadenciją nemažai vaikščiojau pėsčiomis ir sutikdavau daug žmonių, todėl turiu pasakyti, kad niekada nejutau žmonių priešiškumo – daugiausia smalsumą, kartais norą pasikalbėti. Su atvira agresija susidūriau gal du kartus.

• >
• 1
• 2
• 3
• >