Irakas tebuvo bandomasis poligonas (3)
(Puslapis 1 iš 5)
AFP/SCANPIX nuotr.
2012-01-11 14:00
Beveik devynerius metus trukęs JAV ir Irako karas nusinešė 162 tūkst. žmonių gyvybių. Neradus masinio naikinimo ginklų, amerikiečiai džiaugsmingai pasitiko žinią apie teroristų grupuotės „Al-Qaeda“ lyderio Osamos bin Ladeno nužudymą. Ar dėl to tikrai reikėjo lieti kraują Artimuosiuose Rytuose? Dėl masinio naikinimo ginklo įtarimų – neverta, dėl teroristinių grupuočių demaskavimo taip pat nereikia versti viso Irako kariauti. Tad dėl ko gi buvo nusitaikyta į Iraką? Dėl ko vis garsiau raginama sudrausminti kaimyninį Iraną? Atsakymai susiję su gyvybiškai svarbaus juodojo aukso – naftos – kontrolės siekiais.
Naftos plūduras
Irako karas, dar vadinamas antruoju Persų įlankos karu, prasidėjo 2003 m. kovo 20 d. tarp JAV vadovaujamų sąjungininkų ir Irako. Kodėl taikytasi būtent į Iraką? Kokį gyvybinį interesą net ir tūkstančių žmonių gyvybių kaina buvo pasiryžusi ginti JAV? Ir kuo čia dėti teroristai, kurių iki JAV okupacijos Irake nebuvo?
Susiję straipsniai
Kaip kadaise teigė buvęs JAV gynybos vicesekretorius Polas Volfovicas, Irakas plūduriuoja naftos jūroje. Kone visi JAV politikai ir dauguma politikos apžvalgininkų iki šiol linkę nutylėti, kad Iraką okupavę JAV kariai kaip pagrindinį prizą gavo naftą, kurios telkinių šioje šalyje vertė siekia iki 30 trilijonų dolerių. Naftos turtingo Artimųjų Rytų regiono kontrolė dar prieš amerikiečių invaziją buvo vienas iš pagrindinių JAV užsienio politikos prioritetų.
Toks interesas išryškėjo dar Antrojo pasaulinio karo metais, kai Didžiosios Britanijos politikai pareiškė, kad „naftos plūduras“ (Artimųjų Rytų nafta) bus pats svarbiausias prizas bet kuriai valstybei, svajojančiai apie dominavimą pasaulyje. JAV pareigūnai teigė, kad šio regiono naftos šaltinius kontroliuoti šalis turės stebinančios strateginės galios.
Regis, dar prezidentas Franklinas Delano Ruzveltas pasistengė užtik rinti, kad būtent JAV, o ne kokia kita didžioji valstybė taptų dominuojančia jėga naftos turtinguose Artimuosiuose Rytuose. 1945 m. jis su Saudo Arabijos karaliumi Abdulu Azizu Ibn Saudu sudarė sutartį, kurią galima pavadinti „apsauga už naftą“.
Sutarties esmė paprasta – JAV užtikrina Saudų dinastijos tęstinumą tol, kol pastarieji paklūsta Vašingtono diktatui energetikos srityje. Nuo to laiko JAV žūtbūt stengėsi vyrauti šiame regione. Tą rodo ir amerikiečių parama 1953 m., kai buvo nuversta demokratiškai išrinkta Irano vyriausybė.
Erzino OPEC galia
JAV baiminosi, kad ši vyriausybė gali imtis naftos telkinių nacionalizacijos, o juodasis auksas išslystų iš amerikiečių rankų. Panaši politika buvo vykdoma ir Irake. Ten Vašingtonas praeito šimtmečio septinto dešimtmečio pradžioje smarkiai pasidarbavo, kad būtų įtvirtinta Sadamo Huseino „Baath“ partijos diktatūra. Amerikiečiai nuogąstavo, kad priešingu atveju į valdžią atėję kairieji gali susidėti su Sovietų Sąjunga. Tai būtų reiškę, kad Artimuosiuose Rytuose ima dominuoti komunistinio bloko šalys. Tačiau nei JAV, nei Sovietų Sąjungai nepavyko „apsaugoti“ Artimųjų Rytų naftos. Juodojo aukso išteklių kontrolė Šaltojo karo metu vis labiau slydo amerikiečiams iš rankų.
- Vismantas Žuklevičius
