Nerijus Mačiulis. Regioninė atskirtis – padėtis be išeities?
(Puslapis 1 iš 2)
Asmeninio archyvo nuotr. Nerijus Mačiulis
2017-07-07 17:42
Kalbėdami apie atlyginimus, nedarbą, investicijas ar užimtumą dažniausiai bandome įsivaizduoti „vidutinį“ visos Lietuvos paveikslą. Tačiau nors Lietuva yra maža valstybė, tarp jos regionų egzistuoja labai nemaži skirtumai. Ar tai yra problema ir ar ją įmanoma išspręsti?
Lietuva neturi tokios didelės problemos kaip Latvija, kur kartais sakoma, kad yra Ryga ir visa kita. Lietuvoje yra ne vienas miestas turintis savo išskirtinumą ir sėkmės istoriją. Tačiau regioninė atskirtis išlieka viena iš opiausių ir sunkiausiai išsprendžiamų problemų.
Kaip pamatuoti regioninę atskirtį? Visų pirma – pajamų nelygybė. Ji nėra dramatiška, Kaunas ir Klaipėda atlyginimais nuo Vilniaus atsilieka tik maždaug dešimtadaliu. Tačiau, pavyzdžiui, Panevėžyje vidutinis darbo užmokestis yra maždaug penktadaliu, o Šiauliuose ketvirtadaliu mažesnis nei Vilniuje. Mažesniuose miesteliuose atotrūkis yra dar didesnis.
Tiesa, šie skirtumai nėra tokie dideli vertinant skirtingų miestų gyventojų perkamąją galią. Taip yra todėl, kad mažesniuose miesteliuose būsto ir daugelio profesinių paslaugų kainos yra gerokai mažesnės nei Vilniuje. Be to, pastarąjį dešimtmetį daugelio miestų atlyginimų atotrūkis nuo Vilniaus beveik nedidėjo, o kai kuriais atvejais, pavyzdžiui Kaune, net sumažėjo.
Tačiau apie gilėsiančią regioninę atskirtį signalizuoja gyventojų skaičiaus pokyčiai. Nuo 2001 metų iki šių metų pradžios Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 18 procentų arba 640 tūkstančiais. Bet už šių skaičių slepiasi labai skirtingos tendencijos. Pavyzdžiui Vilniaus apskrityje gyventojų skaičius sumažėjo tik 5 procentais, o Šiaulių, Tauragės ir Utenos apskrityse – maždaug 27 procentais.
Vis tik svarbiausia yra ne gyventojų skaičius – galima rasti laimingų, klestinčių ir konkurencingų valstybių kuriose gyvena mažiau gyventojų nei Lietuvoje. Daug svarbesnė yra visuomenės struktūra. Deja, čia regioniniai skirtumai ir būsimos problemos dar akivaizdesnės. Per tą patį laikotarpį darbingo amžiaus gyventojų Vilniaus apskrityje sumažėjo tik 1,6 procento, daugelyje kitų apskričių sumažėjo apie 15 proc., o Šiaulių ir Utenos apskrityje – daugiau nei penktadaliu.
Apie regiono ateities potencialą ir problemas daug pasako ir vaikų skaičius. Čia situacija yra, deja, dar liūdnesnė. Nuo šio amžiaus pradžios vaikų iki 15 metų Lietuvoje sumažėjo beveik 40 procentų. Daugelyje apskričių jų sumažėjo daugiau nei per pusę, ir tik Vilniaus apskritis gali pasiguosti šiek tiek kuklesniu, bet vis tiek 18 proc. siekusiu kirtimu.
Mažėjantis vaikų ir darbingų gyventojų skaičius signalizuoja apie būsimus iššūkius. Ši tendencija apsunkina investicijų pritraukimą ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimą. Vilniaus apskrityje sukaupta du trečdaliai visų tiesioginių užsienio investicijų, o Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys drauge yra pritraukusios daugiau nei 90 proc. visų užsienio investicijų.
