Prie kokios euro zonos prisijungs Lietuva?


Eltos nuotr.

Nerijus Mačiulis / Ekonomika.lt

2013-03-26 10:53

 Kipro gelbėjimas, pasibaigęs bankų restruktūrizavimu ir jų skolintojų nuostoliais, sukėlė įvairaus pobūdžio neracionalias baimes ir lūkesčius dėl euro zonos ateities. Vieni ekonomistai baiminasi, kad iš butelio buvo išleistas džinas, sukūręs precedentą indėlių nuvertėjimui ir kitose euro zonos šalyse. Kitiems ekonomistams šie įvykiai – tai signalas, kad euro zona nebus savitarpio pagalbos klubas, ir ateityje pervedimai tarp valstybių mažės. Ir pirmieji, ir antrieji klysta.

Visų pirma, precedentas nebuvo sukurtas. Jei valstybėje atsiranda nemoki finansų institucija, priežiūros institucijos sukanda dantis ir pasirūpina apdraustų indėlių išmokėjimu bei sklandžiu šios institucijos uždarymu. Per pastaruosius du metus Lietuvoje tai nutiko du kartus. Ši praktika taikoma visose valstybėse, kurios nenori ir negali visų mokesčių mokėtojų pinigais kaišioti privačių asmenų padarytų klaidų. Kipras yra ne pirma ir ne paskutinė valstybė, kuri turėjo imtis neišvengiamos vieno didžiausio bankų (beje, valstybinio) bankroto procedūros.

Besąlygiškas noras išgelbėti visas finansines institucijas sukurtų didžiulę moralinę riziką bei paskatas elgtis neatsakingai ir ateityje. Rizikos ir nuostolio tikimybės egzistavimas yra mechanizmas, užtikrinantis, kad verslininkų sprendimai bus pasverti ir jų pasekmės netaps visų valstybės gyventojų atsakomybe. Todėl Europos suteikta paskola ir reikalavimas dalį nuostolių perkelti bankų akcininkams ir kreditoriams nebuvo nepagrįsti. Europa Kiprui davė dantų šepetuką, bet priminė, kad be dantų pastos teigiamo poveikio gali ir nebūti.

Antras neracionalus ekonomistų lūkestis – euro zona griežtai elgdamasi su Kipru parodė kietą stuburą, o tai reiškia, kad ateityje pervedimų iš vienų valstybių į kitas bus daug mažiau. Anaiptol. Užimti tvirtą derybų poziciją Kipro atveju buvo lengva, nes jo ekonomika sudaro tik 0,2 proc. euro zonos BVP, todėl net ir labai gilių šios šalies problemų poveikis bendrai pinigų sąjungai yra minimalus. Dar svarbiau – artėja rinkimai Vokietijoje, todėl politikai stengiasi pademonstruoti tvirtą ranką ir tai, kad mokesčių mokėtojų pinigai ateityje bus naudojami atsakingai (ir jie tikrai nebus naudojami vengiančių mokesčių Rusijos piliečių finansų gelbėjimui).

Tačiau realybė yra kitokia. Europos pinigų sąjunga, vienijanti skirtingo išsivystymo, konkurencingumo ir kultūros valstybes, negali funkcionuoti be bankų sąjungos, fiskalinės sąjungos ir patikimo paskutinės vilties skolintojo. Fiskalinė drausmės sutartis, Europos Centrinio Banko įsipareigojimas pirkti valstybių obligacijas, Europos Stabilumo Mechanizmas, turintis galimybę problemų ištiktoms euro zonos valstybėms skolinti iki 500 milijardų eurų, buvo tik pradžia.

Kiti logiškai žingsniai – tai bankų sąjunga ir didesnė fiskalinė integracija. Kipro bėdos tik dar kartą išryškino faktą, kad be centralizuotos ir standartizuotos bankų priežiūros ir, tikėtina, ateityje sukurtos vieningos indėlių draudimo sistemos Europai bus sunku išvengti vienoje ar kitoje valstybėje kylančių kreditavimo burbulų, indėlininkų panikos ir bankų mokumo problemų. Dar svarbiau, didelė socialinė įtampa vers ieškoti daugiau galimybių padėti nuosmukį patiriančioms valstybėms. Tokie pasiūlymai jau tyliai svarstomi – pavyzdžiui, bendra euro zonos nedarbo draudimo ar kitų socialinių išmokų sistema, leidžianti ekonominiame pakilime esančioms valstybėms pasirūpinti tomis, kurios atsidūrė recesijoje ir patiria sunkumų dėl aukšto nedaro lygio.

Ne paslaptis, kad progresas bus lėtas, ypač kiekvienų rinkimų akivaizdoje. Tačiau kiekviena krizė, kiekvienas įvykis, priverčiantis Europos finansų ministrus ir vadovus susitikti į posėdžius savaitgaliais, rodo, kad daug alternatyvių kelių euro zona neturi – ji privalės nuosekliai ieškoti didesnės integracijos ir savitarpio pagalbos krypties. Lietuva turi pasiruošti ir džiaugtis galimybe tapti būtent tokios bendros pinigų sąjungos nare.

- Nerijus Mačiulis

Close

Nerijus Mačiulis. Ar kartūs saldūs mokesčiai?

Kam gali patikti mokėti didesnius mokesčius? Su entuziazmu naujus ar padidintus esamus mokesčius gali priimti tik tie, kurie jokių mokesčių nemoka, o iš valstybės biudžeto gauna daug. Kaip žinia, tokių laimingųjų beveik nėra. Vis tik be ...

Žilvinas Šilėnas. Cukraus mokestis – per kišenę vartotojams

Vėl pasigirdo kalbos apie vadinamąjį cukraus mokestį. Yra daug priežasčių, kodėl šis mokestis yra prasta idėja. Pradėkime nuo teisingų pavadinimų. Įvedus tokį mokestį pabrangtų bandelės, sausainiai, saldainiai ir visi kiti saldūs produktai. ...

Rūta Vainienė. Kvalifikuotas aš ar ne?

Koks darbuotojas aš esu - kvalifikuotas ar nekvalifikuotas? Šis klausimas nuo liepos 1 dienos turėjo iškilti kiekvienam minimalią algą gaunančiam darbuotojui. Darbo kodeksas uždavė nemažą minklę, nes nustatė, kad minimalią algą ...

Žilvinas Šilėnas. Atsargiai – valdiškas verslas

Seimas pagaliau „išgimdė“ urėdijų reformą. Tiksliau ne pačią reformą, o leidimą vykdyti reformą. Kaip su ta reforma bus – dar pažiūrėsim. Bet noriu atkreipti dėmesį į kitą problemą. Piktinotės, kad 42 urėdijos ilgai ...

Povilas Stankevičius. Nepaisant pingančios naftos, infliacija spartėja

Nors nuo dugno niekaip neatsiplėšiančios naftos kainos apkarpė infliacijos lūkesčius visame pasaulyje, Lietuvoje kainų augimo tempas kol kas tik spartėja. Metinė vartotojų kainų infliacija birželį toliau didėjo ir pasiekė 3,6 proc. Augančio ...

Ieva Valeškaitė. Pelno mokestis – ko iš tikrųjų reikia šalies verslui?

Skatinti verslumą, pritraukti daugiau investicijų ir sukurti darbo vietų – tokius tikslus įvardijo Vyriausybė, pristatydama planus mokesčių ir socialinėje srityje. Verslumą siūloma skatinti suteikiant 1 metų pelno mokesčio ...

Rūta Vainienė. Virš urėdijų – tik giedras dangus?

Kadaise, praėjusios ekonominės krizės laikais veikė tokia Saulėlydžio komisija prie Vyriausybės. Jos tikslas buvo teikti pasiūlymus, kaip optimizuoti viešąjį administravimą, naikinti besidubliuojančias funkcijas ar nelabai ką veikiančias ...

Nerijus Mačiulis. Regioninė atskirtis – padėtis be išeities?

Kalbėdami apie atlyginimus, nedarbą, investicijas ar užimtumą dažniausiai bandome įsivaizduoti „vidutinį“ visos Lietuvos paveikslą. Tačiau nors Lietuva yra maža valstybė, tarp jos regionų egzistuoja labai nemaži skirtumai. Ar tai yra ...

Tadas Povilauskas. Lietuviška aritmetika: išleidžiame daugiau negu oficialiai uždirbame?

Eurostato skelbiami duomenys apie Europos Sąjungos (ES) gyventojų vidutines vartojimo išlaidas, atsižvelgiant į kainų lygį šalyje bei įtraukiant tas paslaugas, kurias apmoka valdžios sektorius, rodo, kad 2016 metais Lietuva aplenkė ...

Rūta Vainienė. Tam davė, o..

Ilgai lauktas mokesčių pertvarkymo planas – jau ant stalo. Kaip ir galima buvo tikėtis – iš valdžios gerų naujienų verčiau nelauk. Ir jei bus viena kita geresnė žinia, jas būtinai nusvers mokesčių kėlimo planai. Tai štai, ...

 

 

Dienos klausimas

Ar planuojate įsigyti NT dar šiais metais?

 

Dienos citata

Įsivedus eurą nuo 2015 metų pradžios valstybės rinkliavos nedidės, o valstybė gali parodyti pavyzdį, kaip reikia elgtis perskaičiuojant kainas iš litų į eurus.

Finansų minsitras Rimantas Šadžius

Archyvas

Dienos skaičius

40 proc.

Tiek vidutinis kainų lygis Lietuvoje yra mažesnis nei ES vidurkis.

Archyvas