Tik ne pirmyn į praeitį (1)
(Puslapis 1 iš 2)
Eltos nuotr.
2013-01-07 15:26
Lietuvai 2013 metai prasideda geriau nei daugumai ES valstybių. Nepaisant brangesnės elektros ir dyzelino, lietuviai galės džiaugtis ir toliau viena sparčiausiai augančių ekonomikų, mažėjančiu nedarbu ir didėjančiu realiu darbo užmokesčiu. Naujoji Vyriausybė, nors taip ir negalvoja, paveldi ekonomiką, varomą teisingų reformų ir sklandžiai plaukiančią didėjančio konkurencingumo kryptimi. Buvusios Vyriausybės reformų atsisakymas ir „laivo“ sukimas 180 laipsnių kampu yra nuspėjamas ir populiarus žingsnis, tačiau jis gali būti labai pavojingas.
Ryškūs politiniai ciklai yra būdingi jaunoms demokratijoms, o juos sustiprina pačios demokratijos pagrindas – laisvi rinkimai, kurių metu politikai žodžiais ar valstybės (mokesčių mokėtojų) lėšomis įtikina rinkėjus palaikyti būtent juos. Politinių sprendimų cikliškumas, sukeliantis ir ekonominius ciklus, yra įgimta demokratijos yda. Politikai turi mažai paskatų priimti, kad ir labai racionalius ir šaliai naudingus sprendimus, jei teigiamas jų poveikis bus jaučiamas vėliau nei po ketverių metų, nes tokių sprendimų „dividendai“ gali atitekti ir oponentams. Todėl pagrindiniu prioritetu tampa sprendimai, sukeliantys trumpalaikį visuomenės pasitenkinimą, bet neretai išbalansuojantys ilgalaikį ekonomikos augimą ir konkurencingumą.
Tačiau ekonominiai procesai yra gana inertiški, o staigūs sisteminiai lūžiai įvyksta retai. Tokio lūžio pavyzdys Lietuvoje buvo 2008 metų pabaiga, kuomet išbalansuotą ekonomiką nuo skardžio stumtelėjo pasaulinė finansų krizė. Ar tos krizės buvo galima išvengti? Vargu. Tačiau jos poveikis galėjo būti daug švelnesnis, jei kelis metus iki jos valstybė būtų vykdžiausi aktyvią anticiklinę, augimą slopinančią politiką (taip, kartais reikia ir tokios). Tam tereikėjo lėtesnio valdžios sektoriaus išlaidų augimo ir biudžeto pertekliaus, bei aktyvesnės monetarinės politikos siekiant apriboti, pripažinkime, neadekvatų kreditavimo augimą.
Daug partijų į paskutinius Seimo rinkimus ėjo ne su konkrečiais pasiūlymais, bet pasikinkę aštrią buvusiosios Vyriausybės kritiką. Net vienas iš naujosios Vyriausybės prioritetų yra nurodomas kaip „konservatorių valdymo padarinių šalinimas“. Jau įgyvendintų savo sprendimų išaukštinimas, bei oponentų pasiekimų menkinimas ar jų klaidų kritika yra neatsiejama politinio ciklo dalis. Tačiau rinkimams pasibaigus svarbu išmokti būti nepopuliariems bei įgyvendinti reformas (net jei jas inicijavo oponentai) suteikiančias ne trumpalaikį pasitenkinimą, bet ilgalaikę naudą.
Norint atsakyti į klausimą, kiek svarbi yra naujosios Vyriausybės ekonominės politikos kryptis ir ar gali 2008 metų scenarijus pasikartoti, pavyzdžiui, 2016 metais, reikia įvertinti, kokia Lietuvos ekonomikos sveikata šiandien ir ar stiprus jos imunitetas galimam virusų antplūdžiui ateityje.
Kaip parodė pastarųjų metų Pietų Europos šalių patirtis, valstybės skolos lygis yra vienas iš tų rodiklių, kuris viršijęs „sveiką“ lygį gali visą šalį nustumti į ilgametę recesiją. Lietuvos skola pastaraisiais metais padidėjo nuo maždaug 15 proc. iki 40 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Nepaisant šio valstybės skolos šuolio, mes matome, kad finansų rinkose Lietuvos skolinimosi kaina ir bankroto tikimybė yra sumažėjusi iki žemiausio lygio istorijoje.
Kaip galima paaiškinti tokį, atrodytų, paradoksą? Svarbu yra tai, kad Lietuvos skolos ir BVP santykis išlieka daugiau nei dvigubai mažesnis nei ES vidurkis, o nuo šių metų jau pradės mažėti. Skolos mažėjimo priežastis – sėkmingai įgyvendinta fiskalinė konsolidacija ir sumažintas biudžeto deficitas. Europos Komisijos duomenimis, 2008 metais Lietuvos struktūrinis deficitas siekė 7,2 proc. BVP, o pernai sumažėjo iki 2,1 proc. BVP. Kitaip sakant, šiuo metu, priešingai nei pasaulinės finansų krizės išvakarėse, valstybės išlaidos nėra išsipūtusios drauge su trumpalaikėmis vienkartinėmis pajamomis, kurias anuomet sukūrė kreditavimo, nekilnojamojo turto ir vartojimo burbulas. Mažas struktūrinis deficitas reiškia, kad net susvyravus pasaulio ir Lietuvos ekonomikoms, biudžeto pajamos nemažėtų tokiais tempais, kokiais krito prieš ketverius metus, o tai kelia investuotojų pasitikėjimą finansų rinkose.
Kas galėtų pakeisti dabartinę Lietuvos ekonomikos trajektoriją ir stumtelti šalį į „praradusių pasitikėjimą“ valstybių gretas? Pasitikėjimą užsitarnauti daug sunkiau nei jį prarasti, tai rodo ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos valstybių patirtis. Investuotojai, priimdami sprendimą steigti įmonę šalyje arba pirkti tos valstybės vertybinius popierius, analizuoja ne tik jos makroekonominius rodiklius, bet ir jos ekonominę politiką, galinčią pakeisti tuos rodiklius ateityje.
Todėl svarbu tęsti aukštojo mokslo, valstybės valdomų įmonių efektyvumo didinimo, šešėlinės ekonomikos mažinimo ir kitas reformas, kurių rezultatai kartais mažai atsispindi trumpalaikiuose makroekonominiuose rodikliuose, bet yra labai svarbūs siekiant ilgalaikio konkurencingumo ir gerovės augimo. Dar svarbiau yra inicijuoti naujas reformas, pavyzdžiui, mažinančias Sodros įsipareigojimus ar didinančias darbo santykių lankstumą. Nemažai Europos valstybių, įskaitant ir kaimyninę Lenkiją, kovodamos su nedarbu jau pradėjo įgyvendinti tokias reformas. Todėl Lietuvos trypčiojimas vietoje reikštų judėjimą atgal, o ateityje darbo vietos būtų kuriamos lėčiau ir nebegalėtume pasidžiaugti, kaip 2012 metais, kone sparčiausiai mažėjančiu nedarbu ES.
- Nerijus Mačiulis
