Varge, gal jie tikrai „žino kaip“?! (21)

(Puslapis 1 iš 2)


Fotodienos nuotr.

Ingrida Šimonytė / Ekonomika.lt

2012-11-27 11:05

Praėjusį penktadienį žiniasklaida perdavė naujojo Seimo vadovo komentarus po susitikimo su Pramonininkų konfederacijos prezidentu R.Dargiu apie tai, kad didinant minimalią algą (toliau – ir MMA) sykiu būtina mažinti ir PVM būtiniausiems maisto produktams. Mintis viešaisiais pinigais spręsti minimalios algos didinimo pasekmes verslui apskritai yra keista – jeigu jau didinimas sukuria realią problemą, kurią vėliau reikia spręsti mokesčių mokėtojų pinigais, tai gal reikia tiesiog nekurti problemos? Visgi, įgarsintas sprendimas pasirodė toks kurioziškas, kad buvo sunku patikėti. Pirmas įspūdis - ko jau ko, o keistų teorijų pastaruoju metu viešoje erdvėje netrūksta. Tai kas nors pasamprotauja, kaip „vykdant vidinę devalvaciją (tai kainų ir užmokesčių mažinimas, užuot nuvertinus valiutą) bus didinama MMA ir tokiu būdu (?) didinamas ūkio konkurencingumas“, tai kitas, žiūrėk, dar kokią ekonomikoj naują vagą aria. Pirmai nuostabai atslūgus dingtelėjo, kad tai gali būti ir „žinojimo kaip“ įrodymas. Ir jeigu tai tiesa – tai labai liūdnas žinojimas. 

Bet apie sąmokslo teorijas vėliau. Pradėkim nuo MMA ir PVM. Apie minimalią algą diskutuojant paprastai skamba tik klausimas „kiek kainuos X padidinimas biudžetui?“. Visgi, minimali mėnesio alga su viešaisiais finansais susijusi daug subtiliau. Kad ir kaip norėčiau, taupydama vietą ir skaitytojo laiką nesiplėtosiu apie tai, kad MMA Lietuvoje apskritai atlieka tam tikrą minimalios mokesčių bazės funkciją, tuo tarpu savo tikrosios funkcijos – nustatyti nekvalifikuotos darbo jėgos kainą – praktiškai neatlieka. 20 procentų dirbančiųjų tiesiog negali būti nekvalifikuoti, o pagal statistiką tiek dirba už minimumą ir mažiau. Nekvalifikuoto (teoriškai) darbo apmokėjimą priartinant prie kvalifikuoto, be abejo, kils spaudimas didinti ir pastarojo užmokestį, tuo tarpu dabar tą daryti viešajame sektoriuje „įmanoma“ tik toliau didėjančios valstybės skolos, o privačiame – konkurencingumo praradimo, vadinasi - verslo tęstinumo, sąskaita.

Todėl minimalios algos padidinimas yra ekonominių proporcijų, o ne biudžeto išlaidų eilutės klausimas. Galima net teigti, kad MMA padidinimas viešiesiems finansams naudingas (kaip mokesčių padidinimas), nes privačiame sektoriuje dirbančiųjų yra didesnioji dalis, taigi, ir biudžeto pajamų iš darbo mokesčių (sodros, sveikatos draudimo įmokų bei pajamų mokesčio) bus gauta net šiek tiek daugiau, nei bus išleista padidintai minimaliai algai viešajame sektoriuje mokėti.

Taip, didinant MMA iki, tarkime, viešai minimų 1000 litų, kitų metų biudžeto projektą vis tiek tektų keisti (dėl išlaidų „lubų“ apie 70-80 milijonų kažkam suplanuotą finansavimą tektų mažinti). Dar kokį 100 milijonų litų gyventojų pajamų mokesčio tektų perleisti savivaldybėms. Ši aritmetika turbūt būtų išsprendžiama, jei minimalios algos kėlėjai tik apsispręstų, kokias išlaidas, suplanuotas baigiančios kadencijąVyriausybės, ketina mažinti. Visgi, viešieji finansai „uždirba“ iš minimalios algos didinimo tik tuo atveju, jeigu jokios kitos sąlygos nepakinta.

Taigi, pakalbėkime.

Galime išskirti tris kategorijas darbdavių, mokančių minimalią algą: tie, kurie daugiau negali mokėti neatleisdami darbuotojų, nes kainų didinti negali (prie tokių priskirtina ir valstybė, nes ji ir dabar neuždirba tiek, kiek išleidžia, o mokesčių didinti jokia valdžia nenori), tie, kurie moka „vokeliuose“ ir tie, kurie gali ir turėtų mokėti daugiau, nes darbuotojai sukuria pakankamai pridėtinės vertės, bet nemoka. Pastaroji kategorija – tai trumparegiškas godumas ir, drįsčiau spėti, kad tokių mažuma. Anksčiau ar vėliau geras darbuotojas ras geresnį darbdavį Lietuvoje ar, deja, svetur. „Vokelnykai“ yra tam tikrą požiūrį į valstybę ir mus visus demonstruojantys asmenys, kurių požiūris padidinus minimalią algą išliks nepakitęs – jeigu valdžia padidino MMA, t.y. mokesčius, geriausiu atveju dalis vokelio taps oficialia alga, nuo kurios skaičiuojami mokesčiai. Blogiausiu – minimalios algos padidinimas be didelių skrupulų pasibaigs etatų „smulkinimu“ iki norimo rezultato.

Imkime tuos, kurie neišgali mokėti daugiau už esamą minimumą. Ypač provincijoje ženklus padidinimas gali būti sunkiai pakeliamas, teks atleisti darbuotojų dalį, o juk nedarbas ten ir taip didesnis nei mieste. Tą problemą, sakytum, įvardijo ir naujasis Seimo vadovas. Ir ieško „išeičių“. Išeitis, kaip visada, paprasta –ką nors duoti. Minimalią algą didinsim ir duosim verslui PVM lengvatą maisto produktams.

Pradžiai šiek tiek sausos teorijos: PVM nėra verslo mokestis. Tai vartotojo mokestis, todėl būtų teisinga bent jau viešai nekalbėti apie PVM lengvatas, kaip apie paramą verslui. Verslui PVM apskritai turėtų rūpėti mažiausiai iš visų mokesčių.

Visgi, praktika nuo teorijos skiriasi. PVM lengvatos retai virsta ilgalaike vartotojo nauda. Dažniausiai tampa būtent subsidija verslui. Tik reguliuojamų kainų ar itin intensyvios konkurencijos sąlygomis sumažintas PVM lemia mažesnes kainas pirkėjui. Kadangi maisto produktai yra pirmo būtinumo pirkiniai, o konkurencija šioje rinkoje nėra intensyvi dėl mažos rinkos, PVM lengvata galiausiai taps (kaip jau buvo ne kartą – prisiminkite mėsą ar viešbučius) subsidija, net jeigu trumpam kainos ir sumažės. Tokia subsidija, beje, yra ir labai neskaidri. Jeigu biudžete būtų eilutė „subsidijos jogurto gamintojams“ ar „subsidijos morkų pardavėjams“, tokią eilutę kaip bet kurią kitą būtų galima kvestionuoti, vertinti, kas kiek naudos gavo, ir diskutuoti lėšų panaudojimo alternatyvas. Deja, dar neįsisąmoninta, kad mokesčių išimtys yra tos pačios biudžeto išlaidos (subsidijos), tik daug mažiau skaidrios, nes beveik nematomos.

PVM lengvata maisto produktams stipriai sumažintų biudžeto pajamas. Prielaidos apie apyvartos padidėjimą ir iš to sekančius pajamų „fontanus“ yra niekada praktikoje nepasitvirtinęs dalykas, galiausiai, net teoriškai būtiniausių maisto produktų vartojimas gali padidėti tik labai ribotai. Juk vidutinis pirkėjas nesuvalgys dviejų kepalų duonos ir neišgers dviejų litrų pieno. Tą žinant, produktų kainos ir nemažėtų ar mažėtų trumpam/simboliškai - verslas siekia naudos sau ir žino, kad prekė kainuoja tiek, kiek žmogus už ją pasirengęs mokėti. Nelygu, koks tarifas (5 ar 9) būtų nustatytas ir kas yra tie „būtinieji maisto produktai“ – duona ir pienas ar ir šviežios austrės, visi mokesčių mokėtojai bendrai prarastų kokį pusmilijardį išteklių, kurie galėtų būti panaudotas viešosioms paslaugoms ir mažesnei skolai užtikrinti.

Taigi, kažkas čia ne taip: norima didinti MMA, kas tol, kol verslas nepradeda atleidinėti darbuotojų, bent teoriškai neutralu viešiesiems finansams. Visgi, dalis privataus verslo dėl staigaus minimalios algos didinimo kaštų turės atleisti darbuotojus. Reikia gelbėti. O pagelbėjimui siūloma mažinti PVM maistui, bet stop! Tai jau visiškai nėra neutralu viešiesiems finansams, nes vėl didina viešųjų finansų skylę ir skolinimosi poreikį! Panašu į O. Benderio užmanymą Antilopei Gnu „trenkti per bekelę autolenktynėmis“.

Keista siekiant didinti mažiausiai uždirbančiųjų pajamas (juk to siekiama?) ir matant erdvės (?) rimtam mokesčių mažinimui rinktis tokį painų kelią. Nors teigčiau, kad jokiam mokesčių mažinimui kol kas erdvės nėra, mano manymas tuo klausimu naujai valdžiai nebūtinai įdomus.

Todėl, kaip sakoma, jeigu jau apie tai kalbame.... Neapmokestinamojo pajamų dydžio padidinimas iki MMA ir formulės korekcija turėtų visus privalumus, kurių siekiama, ir net daugiau (nes „progresiškai“ padidintų pajamas po mokesčių kitiems gaunantiems iki šiek tiek didesnio nei vidutinis uždarbio), bet neturėtų jokių neigiamų pasekmių darbo kaštams, taigi, ir darbo vietoms. Sumažintų biudžetų pajamas iš mokesčių? Žinoma, bet praktiškai tiek pat, kiek PVM lengvata maisto produktams, juk „būtiniausi produktai“ turbūt nėra vien mėsa, kaip kartais atrodo iš viešo kalbėjimo, net jeigu austrių neįtrauksime? Pajamų mokesčio praradimai bent jau nenusėstų maisto prekių gamybos-paskirstymo grandinėje. Dar kartą pasikartosiu – kol tik vos vos išsprendėme perviršinio deficito uždavinį ir dar esame už beveik 3 mlrd. litų nuo subalansuotų finansų, nemanau, kad turime vietos tokiems mokesčių mažinimams ar, juoba, neskaidrioms mokestinėms subsidijoms. Visgi, jeigu jau naujoji koalicija yra pasiryžusi atsisakyti kelių šimtų milijonų litų mokesčių pajamų vardan to, kad verslui „pagelbėtų“ susidoroti su pačios kuriama problema, kodėl tų pinigų nepanaudojus protingiau? Juk mažesniu PVM dešrai vistiek neįmanoma kompensuoti dėl MMA padidėjusių kaimo lentpjūvės kaštų!

Straipsnio puslapiai:

- Ingrida Šimonytė

Close

Nerijus Mačiulis. Kaip pasauliniai prekybos karai paveiks Baltijos šalis?

 Kas praėjusių metų pabaigoje atrodė tik kaip tolima rizika, šiandien tapo kasdienybe – didžiosios pasaulio šalys kone kiekvieną mėnesį paskelbia apie vis naujus importo tarifus. Ko pasaulinės prekybos fronte galima tikėtis ...

Julita Varanauskienė. Atotrūkis tarp vyrų ir moterų pensijų – iššūkis ne tik Lietuvai

 „Sodros“ duomenimis, Lietuvoje atotrūkis tarp vidutinių vyrų ir moterų senatvės pensijų – 17 procentų. Vidutinė vyrų pensija šių metų balandį buvo 347 eurai, moterų – 288 eurai. Atotrūkį lemia tai, kad moterys ...

Tadas Povilauskas. Devyni mėnesiai iki „Brexit“: daug neaiškumo ir grėsmių

 Praėjo kiek daugiau negu dveji metai nuo „Brexit“ referendumo ir liko mažiau negu devyni mėnesiai iki oficialaus Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES). Galima pripažinti, kad referendumo rezultatas kol ...

Rūta Vainienė. Ką parems parama būstui?

 Baigėsi Seimo pavasario sesija – baigėsi laiku, ir tai yra geroji žinia. Sprendimų buvo apstu – ypač paskutines dvi savaites dėmesį kaustė mokesčiai ir pensijos. Pasibaigusioje sesijoje buvo padėtas ir teisinis pamatas padėti ...

G. Nausėda ir M. Dubnikovas parašė pažymius reformoms: pasirašytų po priėmimu ar ne?

Seimui priėmus mokesčių ir pensijų reformą, dideli pokyčiai laukia jau nuo kitų metų. Ar visgi pokyčiai bus palankūs ar ne, diskutuojama su mokesčių ekspertu Mariumi Dubnikovu ir ekonomistu Gitanu Nausėda. Tiesa, prezidentė pasirašė kol kas ...

Tadas Povilauskas. Ar ne per daug lietuviui 57 eurai piniginėje?

Vidutiniškai lietuvio piniginėje galima rasti 57 eurus grynųjų pinigų. Daugiau negu vidutiniškai savo piniginėse turi prancūzas, suomis ar belgas, kurių vidutinės pajamos yra bent keturis kartus didesnės negu lietuvio. Tokius duomenis ...

Jūratė Cvilikienė. Ar verta studentui parduoti savo vasarą?

Jei esate studentas ar studentė ir dairotės sezoninio darbo skelbimų, jums tikriausiai patiktų darbas vasarai Kipro ar Ispanijos viešbutyje: su apgyvendinimu, maitinimu ir fiksuotu mėnesio atlyginimu. Tačiau kas vertingiau – vasarą ...

Robertas Dargis: ne vien verslai, bet ir kai kurie politikai ieško naudos

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis įsitikinęs, kad tokia valstybė, kurioje politikai ir verslas visiškai nebendrautų, neegzistuoja. Tačiau jis ragina nepamiršti, kad dėl verslo poveikio politikai ...

Julita Varanauskienė. Ar medianos ir kvantiliai apšvies besislepiančius šešėlyje?

Pradėjus viešai skelbti vidutines algas įmonėse, buvo tikimasi, kad didelio dėmesio sulauks tie darbdaviai, kurie moka pačius mažiausius atlyginimus. Kai toje pat vietovėje ta pačia veikla užsiimančių įmonių atlyginimų vidurkiai ...

Nerijus Mačiulis. Neigiamos neigiamų palūkanų pasekmės

 Jau beveik dešimtmetį gyvename itin žemų palūkanų eroje – paskolos niekada istorijoje nebuvo tokios pigios. Kokios to priežastys ir pasekmės, ir kada tikėtina šios gadynės pabaiga? Teiginys, kad skolintis šiais ...

 

 

Dienos klausimas

Ar planuojate įsigyti NT dar šiais metais?

 

Dienos citata

Įsivedus eurą nuo 2015 metų pradžios valstybės rinkliavos nedidės, o valstybė gali parodyti pavyzdį, kaip reikia elgtis perskaičiuojant kainas iš litų į eurus.

Finansų minsitras Rimantas Šadžius

Archyvas

Dienos skaičius

40 proc.

Tiek vidutinis kainų lygis Lietuvoje yra mažesnis nei ES vidurkis.

Archyvas