Verslas griebiasi ir „greitukų“

Greitieji kreditai yra skirti finansų nemokantiems tvarkyti karštakošiams. Smulkieji verslininkai, atrodo, savo veiklą vykdo labai individualiai ir finansus skaičiuoja kruopščiai. Tiesa, ne visada – Lietuvoje randasi trečiasis verslo finansavimo kelias.

Pernai komercinių bankų verslo paskolų portfelis mažėjo, bet nežymiai. Natūralu būtų, jei tai vyktų traukiantis ekonomikai, tačiau dabar ūkio padėtis kaip tik gerėja. Šiuo metu smulkiojo ir vidutinio verslo, vieno iš šalies ekonomikos ramsčių, atstovai vis dažniau kreipiasi ne į komercinius bankus, bet į kredito unijas.

„Tai yra specializuota skolinimo institucija, finansuojanti greitus, operatyvius projektus. Tokia yra jų specializacija ir nereikia to painioti su greitųjų kreditų bendrovėmis, –teigė S. Kropas. – Kredito unijoms taikomi atsakingo skolinimo, kreditų identifikavimo reikalavimai. Jos prižiūrimos kaip ir kiekvienas bankas. Kredito unijos daugiau finansuoja smulkiojo verslo segmentą ir nėra kuo nors išskirtinės, nes tai jų specializacija.“

Greitųjų paskolų rinka dar nėra iki galo institucionalizuota, taigi čia galima lengviau pasiskolinti, net jei įplaukos nėra aiškios. Kol kas, pasak LBA prezidento, šios skolinimo bendrovės dar turi daug baltųjų dėmių, nesijungia į asociacijas, o jų būklė nėra aiški.

„Abejoju, kad bet koks verslas turėtų interesą skolintis iš greitųjų paskolų bendrovės ir galėtų uždirbti tokias palūkanas. Gali būti tik labai išskirtiniai atvejai tiems, kurie prekiauja turguose, kai reikia trumpam laikui pinigų. Tai negali būti oficialus registruotas verslas, mokantis visus mokesčius. Tokiam verslui aš nematau prasmės naudotis greitaisiais kreditais“, – pabrėžė S. Kropas.

Gaisrų gesinimas

Vis dėlto greitųjų kreditų vis dažniau griebiasi būtent smulkusis prekybos verslas. Kaip teigia Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos valdybos pirmininkas (LSVKA) Liutauras Valickas, verslininkai greitųjų paskolų prašo. Ir gana dažnai.

„Paprastai kreipiasi individualią veiklą vykdantys ar su patentais dirbantys smulkieji verslininkai. Jie užsiima smulkia prekyba maisto produktais, tiekia prekes į regionines maisto parduotuvėles“, – pasakojo L. Valickas.

Ko gero, ne vienas yra matęs, kaip mažose parduotuvėlėse vedami sąsiuviniai su vardais ir skaičiais. Ten, kur pardavėja pažįsta visus gyventojus, įprasta praktika mėnesio pabaigoje arba prieš pašalpų mokėjimo dienas prekes parduoti į skolą. Deja, tiekėjai elektroninių pinigų eroje skolos lapelių nepriima ir dažniausiai grasina nutraukti tiekimą.

• >
• 1
• 2
• >