M. Vaičiulis: pensijas atima politikai

Didelė rinkėjų grupė – daugiau kaip milijonas Lietuvos gyventojų, kaupiančių pensijas antrosios pakopos fonduose, turėtų nebesitaikyti su politikais, atimančiais iš jų būsimas pensijas, kad užkamšytų šiandienos skyles, įsitikinęs Finansų analitikų asociacijos prezidentas ir įmonės „Finasta Asset Management“ investavimo strategijų formavimo vadovas Mindaugas Vaičiulis.

Jis taip pat iš vidaus regėjo banko „Snoras“, kuris valdė investicinį banką „Finasta“, nacionalizavimą ir bankrotą. M. Vaičiulio žodžiais, po „Snoro“ žlugimo Lietuvos institucijos parodė, kad gali veikti petys į petį, vis dėlto dar turės išmokti, kaip sunegalavus kuriam nors bankui apie tai subtiliai informuoti indėlininkus.

Ar pats jau dirbote „Finastoje“ prieš „Snoro“ nacionalizavimą?

Atėjau likus dviem savaitėms.

Turbūt įvykiai nustebino.

Ateidamas pasidomėjau situacija, o pirmiausia – akcininko požiūriu į „Finastos“ plėtrą. Požiūris buvo geras, mat pernai pavasarį buvo padidintas „Finastos“ kapitalas, o giluminiai aspektai buvo netikėti visai Lietuvai – išskyrus nebent keletą žmonių.

Tuomet kaip atrodė lapkričio 16-oji iš vidaus? Ką darėte, galvojote?

Mes kaip investicijų profesionalai reagavome į situaciją, sprendėme, kaip tai paveiks Lietuvos obligacijų kainas ir palūkanas. Komanda priėmė teisingus sprendimus tą patį vakarą, nes tarptautinės rinkos dirbo dar keletą valandų. Po kelių dienų sulaukėme moralinės paramos iš bankroto administratoriaus ir Lietuvos banko.

Kokie tą trečiadienį buvo priimti tie teisingi sprendimai?

Pagalvojome, kaip gali reaguoti klientai, o kaip jie reaguos, buvo akivaizdu. Tad pasirūpinome, kad kitą rytą užtektų jiems išmokėti pinigų. Atitinkamai klientams aiškinome, kad mūsų perspektyva kitokia negu „Snoro“. Po kelių savaičių tai jau net buvo nebeaktualu.
Vis dėlto panašu, kad „Snoro“ šalutinis poveikis yra dabartinė koalicijos krizė...

Mūsų visuomeninė organizacija – Finansų analitikų asociacija – geriau kalbėtų apie „Snoro“ bankroto įtaką ekonomikai. Bankrotas juk buvo paskelbtas nelabai sėkmingu momentu, kai Europoje pasireiškė nuosmukis. Kai kurios įmonės prarado daug lėšų, labai viršijančių indėlių draudimu kompensuojamą sumą, tačiau visai ekonomikai tai neturėjo didelės įtakos.

Užsiminėte apie moralinę Lietuvos banko paramą. Kaip jis apskritai pasirodė per „Snoro“ krizę?

Apskritai priežiūros institucijos komunikacija su bankų klientais tobulintina. Problemos buvo matomos jau seniau, bet signalų visuomenė negavo. Suprantu, kad tai yra jautri ir slidi riba, bet po šios istorijos reikia padaryti išvadas.

Paskui sprendimai buvo priimti greitai, operatyviai ir vieningai. Lietuvos bankas, vyriausybė, Seimas, prezidentūra dirbo susiderinę, tad kai labai reikia, institucijos gali susitelkti ir bendradarbiauti bei gerai komunikuoti. Norėtųsi tokią santalką matyti ir kasdienėje veikloje.

Tuo metu klausimas, ar bankroto administratoriui buvo mokamas per didelis atlyginimas, profesionalo požiūriu, yra antraeilis. Svarbiausia, ką administratorius už tokį atlyginimą padaro. Dažnai girdime, kad valstybinės įmonės vadovas uždirba daugiau už prezidentę: vis dėlto jeigu didelės įmonės vadovo sprendimai leidžia sutaupyti dešimtis, šimtus milijonų, tuomet jis, manau, gali gauti ir penkis kartus daugiau nei prezidentė.

Jau po „Snoro“ bankroto valdžia sumažino „Sodros“ pervedimus į pensijų fondus nuo 2 proc. iki 1,5 proc., kaip teigia, vieniems metams. Kaip sprendimas paveikė investuotojus ir fondus?

Šiuo pažadu, kad sumažino „tik metams“, jau, matyt, tikėti neverta. Juk jau pirmą kartą „laikinojo“ sumažinimo nuo 5,5 proc. pažadą jie sulaužė po pusmečio. Manau, politikai apskritai nesuvokia pensijų reformos reikšmės. Kai mūsų tokia demografinė padėtis, pensijų reforma yra ilgalaikis ilgalaikės problemos sprendimas. Tačiau atsiradus trumpalaikėms problemoms: šiandien trūksta pinigų, rytoj reikia balansuoti biudžetą ir atkurti pensijas, – politikai pasirenka laikinus sprendimus. Šiuo atveju trumpalaikiai sprendimai yra trumparegiški.

Kad pasikeistų daugelio politikų požiūris, pensijų fondų dalyviai turėtų būti pilietiškai aktyvesni. Juk jų yra daugiau kaip milijonas, jie yra bene didžiausia socialinė grupė, o valdžia juos kasmet dusina. Politikai vertina kitas visuomenės grupes kaip reikšmingesnes, nors pensininkų yra mažiau nei pensijų reformos dalyvių. Politikai galėtų įsidėmėti šį faktą.

Ar nežlugs per juos sistema?

Nieko nedarant anksčiau ar vėliau plyš „Sodra“ – tikriausiai dar ne kitą Seimo kadenciją, bet iš esmės ji yra tiksinti bomba. Klausant kai kurių politikų panašu, kad jie ryžtųsi net nacionalizuoti jau sukauptas pensijas, kaip buvo padaryta Vengrijoje.

Ar fonduose sukauptos lėšos saugios?

Pagal apibrėžimą pensijų fondas negali bankrutuoti, nebent būtų išvogtas. Fondo turtas yra atskirtas nuo valdymo įmonės ir saugomas kitame banke – depozitoriume. Kad prarastų didžiąją dalį lėšų, jo visos investicijos turi būti nuostolingos. Aš manau, kad pensijų fondas sumažina riziką negauti normalios valstybinės pensijos.

Nuo 2004-ųjų fonduose sukaupta daugiau kaip 4 mlrd. litų. Dar atkreipiu dėmesį, kad per du praėjusius mėnesius buvo atidirbti pernykščiai investicinės veiklos nuostoliai.

Vadinasi, pervedimai buvo sumažinti kaip tik tada, kai fondai pradėjo dirbti pelningai?

Pensijų fondų dalyvių asociacijos skaičiavimais, valstybė iš būsimųjų pensininkų dėl iki šiol sumažintų įmokų jau paėmė apie 1,5 mlrd. litų.
Dar 100 mln. litų nebus pervesti 2012-aisiais, sumažinus pervedimus iki 1,5 proc.

Deja, dėl politikų požiūrio jau pradedama nepasitikėti pensijų reforma. Kol kas atrodo, kad politikai yra blogiausi investuotojai, nes pervedimus kirto ir kirto kaip tik prieš rinkoms imant augti. Mano vienintelė viltis, kad ilgainiui pensijų fondų dalyviams pavyks įrodyti, jog jie turi svarbų balsą per rinkimus.

URL

http://ekonomika.tv3.lt/naujiena/m-vaiciulis-pensijas-atima-politikai-22901.html