Kova dėl kalbos ir parlamentarizmo krizė Ukrainoje

Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje užvirė žūtbūtinė kova dėl įstatymo projekto, kuris, jeigu būtų priimtas, suteiktų rusų kalbai regioninės, o faktiškai – antrosios valstybinės kalbos statusą. Muštynės tarp valdančiosios Regionų partijos (projekto iniciatorės) ir opozicinio Julijos Tymošenko bloko atstovų buvo karštos, o vienas opozicijos parlamentaras net pažadėjo atnešti į Radą bombą ir ją susprogdinti, nes „nėra jėgų kentėti šio okupantų pasityčiojimo iš Ukrainos“. Projektas buvo paruoštas jau seniai, kai dar prezidentas V. Janukovyčius atrodė prorusiškas ir tarsi bandė įvykdyti savo pažadą prorusiškam Ukrainos elektoratui. Tačiau vėliau tema prigeso, prasidėjo žaidimai su Europa, ir štai dabar (tuo metu, kai politinės įtampos šalyje ir taip lyg užtenka) kalbos klausimas vėl iškilo. Ko siekiama?

Valdžios tikslas gana aiškus. Artėja rudens rinkimai į Aukščiausiąją Radą, o Regionų partijos reitingai krinta (atitinkamai auga opozicijos), ir tai nėra nuostabu. Tai, kad valdžios partija praranda net tradicinio rinkėjo ištikimybę, yra nulemta jos prieštaringų žingsnių vidaus (pensijų reforma, mokesčių kodeksas ir t. t.) ir beveik katastrofos užsienio (krizė santykiuose tiek su Europa, tiek su Rusija) politikoje. Tad reikia gelbėti situaciją ir rusų kalbos sureikšminimas turėtų neabejotinai pamaloninti Rytų Ukrainą, kuri, kaip teigiama, pavargo nuo nacionalizmo.

Opozicija, žinoma, yra prieš. Iš dalies ji taip elgiasi, nes orientuojasi į nacionalistiškai nusiteikusį elektoratą (suprask – Vakarų Ukrainą). Ir vis dėlto vienareikšmiškai pasakyti, kaip turėtų būti išspręstas antrosios valstybinės (ar regioninės) kalbos klausimas, sunku. Šiuo atveju Ukrainą galima lyginti, pavyzdžiui, su Latvija ir Estija. Jeigu žiūrėtume į problemą europietiškai (o Kijevas nori taip atrodyti), dvikalbystės pasirinkimas atrodo visai adekvačiai. Tačiau reikia pripažinti, kad praktikoje viskas yra sudėtingiau, nes oficiali Ukrainos rusifikacija akivaizdžiai komplikuotų jos pastangas sukurti ukrainietiškos valstybės (o ne Rusijos kolonijos) pagrindus. Todėl į Rados pirmininką Vladimirą Litviną kreipėsi grupė mokslininkų, teisės gynėjų ir parlamento deputatų, jų pareiškime rašoma: „Jeigu šis įstatymo projektas bus priimtas ir įgyvendintas, ukrainiečių ir kitų nacionalinių Ukrainos mažumų kalbinės teisės bus pažeidinėjamos vis labiau, gali prasidėti šalies federalizacijos procesas, kils rimta grėsmė valstybės vientisumui.“

Turbūt objektyviausiai šiuo atveju skamba Kijevo politinių tyrimų ir konfliktologijos centro direktoriaus (vieno žinomiausių Ukrainos politikos ekspertų) Michailo Pogrebinskio nuomonė. Jo manymu, tai, kad ukrainiečių kalbai reikia apsaugos, yra gryna tiesa. Tačiau ekspertas pažymėjo, kad ir rusų kalbai reikia pagalbos Vakarų Ukrainoje. O valdžia, užuot ieškojusi kompromiso, kelia isterijas, o ne rimtai sprendžia problemą.

Kaip sakė ukrainiečių politologas Sergejus Gaidajus, „žaidimas dėl kalbos – nusigręžimas nuo dabartinių Ukrainos problemų. Kalbos problema nėra pagrindinė Ukrainoje, yra daugybė daug svarbesnių problemų. Kalbos batalijos Aukščiausiojoje Radoje – tai kova už rinkėjus, kuriems kalbos klausimas turi principinę reikšmę. Tačiau tokių rinkėjų daug mažiau negu tų, kuriuos domina žemo gyvenimo lygio, nedarbo, valdžios korupcijos ir verslo sąlygų Ukrainoje problemos. Parlamente įvykusi kova dėl kalbos – tai kova už rinkėją, bet dėl to pralaimi ir valdžia, ir opozicija.“

Didesnė dalis opozicionierių iš tikrųjų labiau kovoja ne už ukrainietišką tapatybę, o prieš „regionalų“ bei V. Janukovyčiaus režimą ir už savo populiarumą. Ligi šiol jie aktyviai eksploatavo J. Tymošenko kaip politinės kalinės (kas tikrai tiesa) kortą. Dabar atsirado dar vienas koziris, nepasinaudoti juo būtų tikrai neprasminga, kad ir kaip destruktyviai tai beatsilieptų bendrai situacijai šalyje.

Galiausiai, vos pasprukęs nuo įsikarščiavusių deputatų V. Litvinas pareiškė, kad muštynės parlamente parodė, jog „parlamentarizmas valstybėje yra galutinai sugriautas“. Todėl Rados vadovas pasiūlė priimti politinį sprendimą dėl Rados paleidimo ir pirmalaikių rinkimų (jau savotiška Ukrainos tradicija) paskelbimo.

Politologas ir sociologinės tarnybos „Ukrainos barometras“ direktorius Viktoras Neboženka tokį V. Litvino raginimą įvertino kaip populistinį. „Tai mojavimas rankomis ore“, – pažymėjo ekspertas, pridūręs, kad eiliniams ukrainiečiams apskritai nusispjaut į tai, kas vyksta Radoje, nes artėja Europos futbolo čempionatas. Pagaliau, V. Neboženkos teigimu, parlamento vadovas kalbėjo žinodamas, kad niekas paleisti Rados jam neleis, ir rinkimai įvyks tada, kada ir turėtų įvykti. „Tai „mažųjų gulbių šokis“. Tiek iš vienos, tiek ir iš kitos pusės. Jokių abejonių, rinkimai įvyks numatytu laiku. Prezidento administracija ne tam atšaukė rinkimus Kijeve, kad surengtų anksčiau laiko rinkimus į Aukščiausiąją Radą. Jiems niekas nepasiruošęs: nei opozicija, nei valdžios partija“, – konstatavo politologas.

Taigi tokiomis aplinkybėmis nenuostabu, kad „regionalai“ parlamento vadovo siūlymui nepritarė ir pasiūlė pačiam V. Litvinui, kuris nesugeba suvaldyti situacijos, pasitraukti iš posto. Tai, kad valdantieji nenori rinkimų dabar, visiškai suprantama: opozicija, nors ir nevieninga, bet „ant bangos“, o jie pasigirti skambiomis pergalėmis negali. Žinoma, galima būtų surizikuoti ir įstoti į Rusijos siūlomą Muitų sąjungą (ypač europinio spaudimo ir Ukrainos ignoravimo/izoliavimo fone), tai iš karto sumažintų Ukrainai energetinių resursų (pirmiausia gamtinių dujų) kainas ir pradžiugintų prorusiškai nusiteikusius ukrainiečius. Tačiau tokiam žingsniui dabartinis šalies elitas šiuo metu, atrodo, yra nepasiruošęs, nors santykiai su ES ir aklavietėje. Jis apskritai yra pasimetęs ir nežino, ką daryti. Todėl ir griebiasi šiaudo kalbos įstatymo pavidalu. Atrodo, bandys eiti iki galo. Pavyzdžiui, Regionų partijos atstovas parlamente Jurijus Boldyrevas pažymėjo, kad V. Litvinas tiesiog neleido balsuoti ir baigė posėdį, nors paremti kalbos įstatymo projektą buvo pasiruošę 230 deputatų (iš viso jų – 450). O opozicija šaukia žmones į barikadas, aiškindama, kad „parlamentas gali virsti sistemine grėsme Ukrainai“.

Apskritai „oranžinė revoliucija“ destabilizavo Ukrainą ir jos politinę sistemą. Šalis jau kurį laiką gyvena permanentinės sumaišties sąlygomis (V. Janukovyčiaus žadėtas stabilumas greitai baigėsi) ir valdžiai akivaizdžiai nesiseka normalizuoti situacijos. Priešingai, ji tik daro vis daugiau klaidų, taip savo rankomis didindama įtampą valstybėje ir žlugdydama savo rinkiminius šansus. Tokiame kontekste priešlaikiniai rinkimai nėra išeitis, nes iš principo nematyti kokybiškai naujos politikos požymių.

URL

http://ekonomika.tv3.lt/naujiena/kova-del-kalbos-ir-parlamentarizmo-krize-ukrainoje-26485.html