Svajonių darbu tampa bet koks darbas

Nuo 2010–ųjų rugsėjo kas savaitę būdavo įregistruojama iki 4 tūkst. darbo ieškančių žmonių. Tai leido Vyriausybei girtis, neva šalies ūkis sveiksta. Tačiau pastarasis registruoto nedarbo augimas mala į miltus optimistines kalbas apie ekonomikos atsigavimą. O skaudžiausiai jis smogia bedarbiams. Žmonėms, kurių vis daugėja ir kurie dienų dienas mina darbo biržos slenksčius, tačiau išsvajoto darbo taip ir negauna.

Gyvenimas be prošvaisčių

Darbo biržoje užsiregistravusi nė penkiasdešimties neturinti panevėžietė Laima per tris mėnesius sako nesulaukusi jokio darbo pasiūlymo.

„Sutikčiau dirbti bet kokį darbą. Dabar gaunu iš darbo biržos 600 litų. Man už dyką pinigai nereikalingi, dirbti svarbiau„, – kalba viena moksleivį sūnų auginanti moteris. Radijo montuotojos specialybę turinčiai moteriai anksčiau teko dirbti duonos kepėja, pastaruosius šešerius metus – kontroliere, bet nuolat budėdama šaltyje prarado sveikatą ir turėjo palikti darbą.

„Kai dirbau, gaudavau minimumą. Sūnus, kaip našlaitis, už tėvą gaudavo 280 litų, tai dar pragyvendavome. Bet ką reikės daryti po poros mėnesių, kai pašalpos nebemokės, nebežinau. Kažkur išvažiuoti norėčiau, bet dėl vaiko negaliu“, – savo bėdas dėstė panevėžietė.

Ji prisipažino butą nuomojanti ir per mėnesį už jį mokanti 300 litų. Bet dar turi pirkti malkas, nes bute reikia kūrenti krosnį. „Tiek ir lieka. Gauname dar tų kruopyčių Europos Sąjungos paramos, tai ir išgyvename, o ką darysi„, – bando šypsotis moteris.

Prošvaisčių Laima savo gyvenime sako nematanti. Iš artimųjų ji turi tik dukrą, kuri ištekėjusi ir gyvena Kaune. Moteris prisipažįsta, kad ją guodžia vien mintis, jog bent dukra turi darbą.

Išsigelbėjimas – triušiai

Per dvejus metus konditerio virėjo specialybę turintis 22–ejų panevėžietis R. Stasiūnas picų kepėju spėjo padirbėti vos keturis mėnesius: „Nors ir už minimumą, darbas patiko, bet paskui mane perkėlė kitur, todėl ir išėjau“.

Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinę mokyklą baigęs jaunuolis ieško darbo pagal specialybę. Apsidžiaugė radęs pasiūlymą, kad Smilgių vidurinei mokyklai reikia virėjo. Važinėti 20 kilometrų kasdien į darbą iš Panevėžio būtų toloka, tačiau, laimė, ten yra giminių, pas kuriuos galėtų apsistoti.

Anksčiau, kai dar nedirbo picų kepėju, padėjo tėvui statybose. Rolando mama mirusi, tad tėvas vienas išlaikė šeimą. Tačiau dabar užgriuvo dar daugiau sunkumų – gruodį sutartis baigėsi ir tėvas neteko darbo.

Šeimos išsigelbėjimas – sodyba, kurioje augina triušius. „Šį tą užsiauginam ir gyvenam", – nenusimena Rolandas. Anot jo, ateis laikas ir darbo jam atsiras. „Aš dvejus metus kentėjau, kol radau“, – patirtimi dalijasi panevėžietis.

Dirbtų bet ką

51 metų prekybininkas Petras darbo biržos slenkstį mina jau dvejus metus ieškodamas bet kokio darbo. Išsiskyręs vienas gyvenantis vyras iš darbo biržos jokios pašalpos negavo. Esą jam nepriklausė, nes turėjo savo parduotuvę ir ji bankrutavo.

Kaip Petras dabar išgyvena? „Yra motina, sesuo, brolis. Vieną dieną vienas valgyti duoda, kitą dieną kitas, trečią vėl kitas", – liūdnai šneka vyras. Paklaustas, ar turi kur gyventi, prisipažįsta butą turintis, tačiau mokesčius sumoka sesuo. “Nieko nepadarysi“, – nenorėjo savo asmeninių bėdų dėstyti panevėžietis.

Vakar pirmą kartą darbo biržos duris pravėrė Laimonu prisistatęs 23 metų Panevėžio rajono gyventojas. „Šiandien darbo biržoje tik užsiregistravau. Nebegalėjau išgyventi, turėjau mesti mokslus universitete, nes pritrūko pinigų", – mielai aiškina užkalbintas jaunas vyras.

Vytauto Didžiojo universitete nusprendęs studijuoti menotyrą Laimonas įstengė mokytis vos pusę metų. „Rinkausi pigiausias studijas, kurios kainavo keturis tūkstančius per metus. Turėjome šiokių tokių santaupų, tai tėvas sumokėjo man už pirmą pusmetį 2 tūkstančius. Paskui paskolos nenorėjau imti, nes nežinojau, kaip atiduosiu“, – aiškino vaikinas.

Daugiabučiame name Velžyje Laimonas dabar gyvena su motina, tėvu ir devintoje klasėje besimokančiu broliu. Šeimoje vienintelis maitintojas – tėvas, dirbantis gyvulininkystės institute. „Aišku, išgyventi nelengva. O tėvui dar mažina algą„, – sako velžietis.

Laimonas sutiktų dirbti bet kokį darbą. „Čia pašalpos negausiu, nes tik dirbusiems duoda. Sutikčiau, jeigu pasiūlytų dirbti ir už minimalią algą“.

Apie išvažiavimą į užsienį, kur masiškai traukia jo bendraamžiai, Laimonas kol kas negalvoja, nes aklai pulti į nežinią kol kas nemato prasmės. Be to, ir išvažiuoti taip pat reikalingi pinigai.

Yla išlindo iš maišo

2010–ųjų pabaigoje pasigirdusios kalbos apie nedarbo mažėjimą, aišku, žadino vilčių. Jei būtume patikėję oficialia Lietuvos darbo biržos (LDB) statistika, mažėjančiu nedarbu lyg ir turėjome džiaugtis.

Nuo 2008–ųjų rugpjūčio, kai jau visu garsu buvo prabilta apie Lietuvoje įsisiautėjančią krizę, dvejus metus registruotas nedarbas šalyje tik augo. Aukščiausią tašką jis pasiekė praėjusių metų rugpjūtį – 15,3 proc.

LDB atstovė Jūratė Baublienė „Respublikai„ tvirtino, kad, pavyzdžiui, prieš metus sausio 8–14 dienomis buvo registruota 8,8 tūkst. bedarbių. O daugiausia bedarbių, anot J.Baublienės, buvo registruojama 2010 metų kovo–balandžio mėnesiais. Tuo metu (2010–ųjų balandžio 9–15 dienomis) buvo pasiektas ir didžiausias savaitinis registruotų bedarbių skaičius – 12,1 tūkst.

Skirtumas nuo anų laikų tas, kad tuomet niekas nekalbėjo apie ekonomikos atsigavimą. Dabar apie jį nuolat ir įvairiomis progomis užsimena ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė, ir ūkio ministras Dainius Kreivys, ir pats Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius. Pastarasis yra bakstelėjęs pirštu į neva gerėjančią nedarbo statistiką ir pareiškęs, esą tai, kad Lietuvos ūkis atsigauna, rodo ir mažėjantis nedarbas.

Vienu metu registruotų bedarbių oficialioje statistikoje iš tiesų buvo mažiau. 2010 m. gruodžio 1 d. LDB džiaugėsi, kad rodiklis nukrito iki 13,9 proc. Tačiau ir tuomet buvo aišku, kad iki šio rodiklio registruotas nedarbas iš dalies buvo sumažintas dirbtinai.

Prieš metus į LDB vadovo kėdę sėdęs Mindaugas Petras Balašaitis ilgai negalėjo pasigirti naujame poste ką nors gero nuveikęs. Registruotas nedarbas nepaliaujamai didėjo, demonstruodamas vis naujus rekordus. Ir tada registruotą nedarbą pradėta pulti administracinėmis priemonėmis, kartais nepaisant nė menkiausio padorumo.

Pavyzdžiui, iš nedirbančiojo galėjo būti atimtas bedarbio statusas, jei jis į darbo biržos darbuotojo skambutį neatsakydavo tris kartus. Jei neatsako, vadinasi, nesėdi namuose – dirba. Ir nors čia logikos maža, telefonu neatsiliepęs žmogus iškart būdavo išbraukiamas iš bedarbių sąrašų.

Žiniasklaidai sukritikavus tokios praktikos buvo atsisakyta. Tačiau dabar niekas negali pasakyti, kiek procentų dėl tokios “priemonės“ buvo sumenkęs registruotas nedarbas. O juk ir dabar tebetaikomi panašūs oficialų nedarbą mažinantys būdai.

Tačiau yla vis dėlto išlindo iš maišo. Nedarbo kreivė vėl kyla į viršų.

Priežastis – palaida ekonomika

Anot ekonomisto Povilo Gylio, atsigaunant ekonomikai normalu, kai registruoto nedarbo lygis svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę. “Mažytės Lietuvos atveju per savaitę registruotų bedarbių galėtų padidėti keliomis dešimtimis ar netgi šimtais. Tačiau jų staiga pagausėjo tūkstančiais! Tai rodo, kad šalies ūkis „serga". O apie jo bandymą išgyti kalbėti dar labai anksti“, – „Respublikai" tvirtino ekonomikos ekspertas.

P.Gylys sakė, kad Lietuvos ūkis atsigautų greičiau, jei nebūtų paliktas savieigai. „Šiandien turime nevaldomą ekonomiką. Iš dalies tai įvyko dėl ideologinių priežasčių. Mūsų Laisvosios rinkos institutas įtikino valdžią, kad ekonomikos valdyti nereikia. Visas pasaulis, taip pat ir Amerika, valdo, o štai mums tas dalykas – tabu. Girdi, ūkis pats save reguliuoja. Tačiau ką duoda tokia savireguliacija, matome akivaizdžiai. Jau vien iš to, kiek pas mus bedarbių ir kad daugeliui jų gauti darbą yra beviltiška“, – pasakojo ekonomistas.

Kaip valdo savo ekonomikas protingai besielgiančių šalių vyriausybės? “Pavyzdžiui, JAV totalinio ekonomikos valdymo nėra. Amerikoje veikia rinka, veikia savaiminiais vadinami režimai. Bet kartu Vyriausybė ir centrinis bankas skatina ekonomiką. Spausdindami pinigus, išlaikydami žemą bazinių palūkanų normą, bandydami išlaikyti valstybės išlaidas. Mes tokios strategijos neturime, todėl ir sėdime dugne„, – sakė P.Gylys.

Aišku, tvirtino jis, tam tikrų prošvaisčių šalies ekonomikoje matyti. “Tai – eksportas. Tačiau jo sukuriama vertė tokia maža, kad bendrame ūkio kontekste jos beveik nematyti. Jeigu ir toliau atsigausime tik per eksportą, tas atsigavimas bus nepaprastai sunkus ir lėtas. Kad pastebimai sumažės nedarbas, tokiu atveju tikėtis neverta“, – nelinksmas perspektyvas dėstė ekonomikos ekspertas.

URL

http://ekonomika.tv3.lt/naujiena/svajoniu-darbu-tampa-bet-koks-darbas-3782.html