Ar Lietuva ir toliau priklausys nuo bankų malonės?

Šią diskusiją paskatino neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusi latvių ekonomisto Dmitrijaus Smirnovo informacija, kad Latvijoje labai agresyviai pradėtas atiminėti vietos gyventojų nekilnojamasis turtas - butai, namai, žemės. Ne, tai ne senosios Lietuvos ponų ar karinių „politrukų“ darbas, tai daro XXI a. bankai. Ne šiaip sau - suprantama - už ne laiku paimtą paskolą. Kita vertus, lazda turi du galus - pastaruoju metu tragiškai sumažėjęs verslo sektoriaus kreditavimas; to pasekmės - sustojusi gamyba, kylantis nedarbas ir „susitraukęs“ vartojimas - jau puikiai matomos ne tik kitur Europoje, bet ir pas mus. Todėl klausiame - ar ir šiemet mūsų visų gerovė priklausys nuo bankų malonės?

Apie tai šioje ŽALGIRIO NACIO-NALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja „DnB Nord“ grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina ROJAKA, verslininkas Antanas BOSAS, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys Saulius ŽILINSKAS ir nusipelnęs Lietuvos Respublikos ekonomistas, nepriklausomas analitikas Vladimiras TRUKŠINAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vladimirai, gal nuo jūsų ir pradėsime: kaip tiesiai būtų galima atsakyti į klausimą, ar ir toliau mūsų valstybės gyvenimas priklausys nuo bankų malonės?

V.TRUKŠINAS: Nuo bankų mes esame priklausomi tiek, kiek esame priklausomi nuo pinigų. Drąsiai galime teigti, kad dauguma žmonių ir Lietuvoje, ir kitose šalyse gyvena ir dirba ne dėl pinigų. Jie pinigus gauna, kad gyventų ir pirktų. Tai užprogramuota viso gyvenimo priklausomybė. Žmonės protingai padarė, kad išrado pinigus, galima jais džiaugtis. Kyla klausimas, ar pinigai, ypač dideli, - tai laimė. O dėl priklausymo nuo banko, tai aš, kaip paprastas Lietuvos žmogus, labiau jaučiuosi esąs priklausomas nuo energetikų, šilumininkų, nuo kurių pabėgti negali. O prieš kaltinant banką žmonėms, paėmusiems kreditus, galima pasiūlyti pakartoti tokius žodžius: „Kaltas, kaltas. Velnias nešė mane į tą galerą“. Bankai teikia ir kitokių finansinių paslaugų, be kurių neišsiverstume. Dabar jie iš dalies pakeitė orientaciją, pabrangindami finansines paslaugas. Bet žmonės atrado kitus tarpininkus, kur galima atlikti įmokas. Teko girdėti, kaip bankininkai vertina savo klientus. Jų yra trys grupės. Vieni yra nelabai patogūs klientai, kuriuos aptarnauti nepigiai kainuoja, - tai įvairių įmokų mokėtojai. Yra geri klientai, kurie į banką neša pinigus, ir yra labai geri klientai, kurie neturi pinigų ir ateina skolintis.

G.JAKAVONIS: Sauliau, buvote vienas iš šios apskritojo stalo temos siūlytojų, turite daug minčių. Koks jūsų požiūris į bankų verslą, kreditavimą, kokias matote šių metų perspektyvas?

S.ŽILINSKAS: Pradėsiu iš labai toli. Vienas internautas, kuris komentuoja pas mus „Bankų naujienų“ puslapyje, parašė labai gerą tezę. Šiais laikais finansinis kapitalas pasižymi tuo, kad jis pirmiausia yra tarptautinis. Dėl to pas mus bankai daugiausia yra ne vietos, o tarptautiniai. Antroji finansinio kapitalo savybė labai paprasta: jis orientuojasi į vienintelį dalyką - pelną. Internautas parašė, kad tarptautinis kapitalas yra tarytum didelė dramblių banda, kuri laksto po pasaulį ir trypia tautas, ekonomikas, siekdama labai konkretaus tikslo - pelno. Mūsų supratimu, tokie dalykai dedasi ir aplink mus. Kad ko nors neišsigalvotume, reikia remtis oficialiais dokumentais. Pas mus jie skelbiami, deja, apie juos mažai rašoma. Vienas iš jų - Europos Parlamento rezoliucija su rekomendacijomis Europos Komisijai dėl Sąjungos ekonomikos valdymo gerinimo. Joje išvardytos krizės priežastys. Pirmiausia tai ekspansinė pinigų politika, kuri suteikia pigią prieigą prie lėšų. Savaime suprantama, jeigu pasaulyje kur nors spausdinami nemokami doleriai, anksčiau ar vėliau jie iškreipia ekonomiką visame pasaulyje. Ir šiuo atveju nieko negalime padaryti, tik būti tos lakstančios dramblių bandos stebėtojai.

G.JAKAVONIS: Mes patys Lietuvoje litų prispausdinti negalime?

S.ŽILINSKAS: Tai labai didelis klausimas. Lenkai šiuo atveju pasielgė pragmatiškai - per pakilimą jie perėjo prie rinkos reguliavimo ir patys nustato valiutos kiekį. Kitas dalykas, kuris pas mus nutylimas, - bankai turi išsikovoję tokią opiniją, kad tai yra labai rimtos, patikimos institucijos. Bet Europos Parlamentas konstatuoja, kad kai kuriais atvejais krizės atsiradimą paskatino padažnėję interesų konfliktai finansų sferoje. Todėl turėtume suprasti, kad jei mūsų visuomenėje yra tokių dalykų kaip korupcija, kodėl jų neturėtų būti bankininkystės sferoje. O čia kalbama ne apie mūsų šalį, bet apskritai Europos lygiu. Kai bankininkai sako, kad krizės priežastis - žmonių godumas, sunku ginčytis. Tačiau dar viena priežastis, kurią nurodo Europos Parlamentas, yra finansų produktų sudėtingumas, neskaidrumas, trumpalaikės kompensacijos sistemos, netinkami verslo modeliai.

G.JAKAVONIS: Antanai, koks jūsų požiūris į šių metų perspektyvas valstybės ekonomikos srityje, santykius su bankais?

A.BOSAS: Ši tema labai plati. Reikėtų pradėti nuo bankų funkcijų. Pagrindinė jų funkcija - pelningai parduoti pinigus. Šiandien Lietuvoje yra kelios blogybės. Skandinavų bankai Lietuvoje iš esmės yra monopolininkai; tarp jų nėra konkurencijos, tarp jų - karteliniai susitarimai. Jei šiandien tau vienas bankas dėl kokių nors priežasčių nesuteikia kredito, nesuteiks joks kitas, nes visuose tuose bankuose dalijamasi informacija. Antra problema - tai mūsų, Lietuvos, požiūris. Valstybės institucijos bijo prieštarauti šiandien bankų vykdomai politikai. O pretenzijų jiems galėtų pareikšti daug. Pavyzdžiui, reklamuojama: neturite pinigų - mes suteiksime jums kreditą, užstatykite nekilnojamąjį turtą - mes suteiksime kreditą, parduosime investicinį portfelį - turėsite tokį ir tokį pelną, - piešiamos labai gražios kreivės, koks jis bus po kelerių metų, o apie nuostolius nekalbama. Negana to, jeigu pats bankas ateina ir įvertina nekilnojamąjį turtą, vėliau jis išduoda 2,5 karto arba 3 kartus didesnį kreditą tam žmogui, kuriam jo nereikėjo. Bankas įtikina investuoti į jo paties portfelius ir parduoda savo paslaugą kaip kreditą. To pačioje Skandinavijoje nėra, tik Lietuvoje, nes šie bankai Lietuvą, kitas Baltijos valstybes laiko antrarūšėmis šalimis ir antrarūšiais klientais. Tvirtinu tai drąsiai. Be to, susiduriame su kita problema: šiuo metu nėra teismų praktikos bylinėtis su bankais. Šiandien formaliai bankai yra daug profesionalesni - gaunate septyniuose lapuose labai smulkiomis raidėmis parašytą sutartį: mes jums pateikėme produktą, jūs susipažinote ir sutinkate. Vadinasi, riziką prisiimate. Galima cituoti garsiausių bankų analitikų agitaciją, kad visas pasaulis gyvena iš skolintų lėšų. Lietuva per daug konservatyvi, neima kreditų. Tai buvo 2004 metų antrojoje pusėje. Pažiūrėkite, kaip 2005-2007 metais išaugo investicijos į nekilnojamąjį turtą. Kreditus galėjo gauti bet kas, nebuvo atliekama analizė, ar žmonės sugebės per tam tikrą laiką juos grąžinti ir mokėti palūkanas. Namus pradėjo statytis studentai, valytojos ėmė pirkti butus ir t.t. Dėl tokios drastiškos politikos paklausa pradėjo viršyti pasiūlą ir viskas ėmė brangti: statybinės medžiagos, darbo jėga, žemė. Ir kainų burbulas Lietuvoje, palyginti su aplinkinėmis šalimis, išaugo daugiausia. Kai burbulas sprogo, visa atsakomybė krito tam, kuris paėmė kreditą. Tada iš jo atimamas ne tik nekilnojamasis turtas, bet ir tai, kas jo buvo į jį investuota. Tai yra visiškai neteisinga - atsakomybę turi prisiimti abu partneriai. Deja, to pas mus nėra ir dar negreitai bus. Su tuo susijusi emigracijos banga. Reikia kardinaliai keisti valstybės institucijų požiūrį į šią nusikalstamą bankų veiklą Lietuvoje.

G.JAKAVONIS: Jekaterina, ar turite ką pasakyti?

J.ROJAKA: Taip, galėčiau pateikti daug komentarų. Šiandien mano vaidmuo yra banko advokatės, bet aš esu banko ekonomistė. Galėtume kalbėti apie ekonomikos procesus. Pirmiausia grįšiu prie jūsų pirminio klausimo: kokie procesai šiandien vyksta Latvijoje, ar galėtume tos bangos sulaukti Lietuvoje? Šiandien Latvijoje padėtis ganėtinai sudėtinga. Ekonomika kol kas labai lėtai atsigauna. Palyginti su Latvija, Lietuvos padėtis daug geresnė. Visų pirma gerokai mažesnis bendras šalies įsiskolinimas. Lietuvoje - apie 60 proc. BVP, Latvijoje - per 100 proc.

V.TRUKŠINAS: Jūs labai klystate ir labai klaidinate.

J.ROJAKA: Mes dirbame su šia statistika ir puikiai žinome skaičius. Jeigu pažvelgtume, koks namų ūkių procentas turi paskolas Lietuvoje ir Latvijoje (galime įtraukti ir Estiją, kurios įsiskolinimo lygis yra per 100 proc.), tai Lietuvoje tik apie 12 proc. visų namų ūkių turi būsto paskolas. Latvijoje šis skaičius artėja prie 20 proc., Estijoje - 28-30 proc. Skirtumai didžiuliai. Ir Latvijoje tai labai reglamentuota. Dažniausiai netenkama antro, o ne pirmo būsto. Antras būstas, įsigytas prie jūros, dažniausiai buvo traktuojamas kaip prabanga.

V.TRUKŠINAS: Paminėjote, kad pas mus tik 12 proc. namų ūkių susieti su bankais. Ne Lietuvos banko, o bankų asociacijos duomenimis, bankams skolingi 770 tūkstančių fizinių asmenų. Klausimas, kokias paskolas, be būsto, jie yra paėmę. Namų ūkiai bankams skolingi 27 milijardus, iš jų už būstus - 20 milijardų. 7 milijardai yra pasiskolinti ne būstams. Kokiems tikslams? Drįstu teigti, kad jūsų duomenys apie įsiskolinusius fizinius asmenis arba namų ūkius yra neteisingi.

J.ROJAKA: Jūs drįstate teigti, kad Lietuvos bankas pateikė klaidingą statistiką?

V.TRUKŠINAS: Kitas klausimas: jūs sakote, kad mūsų verslas, mūsų ekonomika arba ekonomikos subjektai yra menkai prasiskolinę. 2007 metais buvo daug Reinoldijaus Šarkino straipsnių, kad mes menkai prasiskolinę - tik 60 proc. BVP. Skolinkimės daugiau, mes nemokame gyventi iš paskolų! Kaip žinote, su statistika dažnai elgiamasi nedorai, t.y. imami teisingi skaičiai ir oficialiai sakomi neteisingai. Ir tas paskolas, ir tą prasiskolinimą lyginant su BVP buvo imami nauji skaičiukai, kokias paskolas suteikė bankai. O valdžia? Ji skolinosi ir iš vietinių bankų, ir užsienyje. Ir tas sumas - o tai yra milijardai, dešimtys milijardų - dalija dykai. Šalies ūkio prasiskolinimas yra 117 milijardų, jeigu sudėsime viską, ką ūkio subjektai turi kaip įsipareigojimus. Mes visai nedaug atsiliekame nuo Graikijos. Manau, mes ją pralenkėme.

G.JAKAVONIS: Gyvenu Dzūkijoje. Kartą miške gyvenantis senas dzūkas parodė įdomią vietą. Pasirodo, prieš kelis šimtus metų, švedų kariuomenei einant per Lietuvą, visas kaimas, kad jų neapiplėštų, neatimtų gyvulių, vidury miško buvo įsirengęs slėptuvę. Šiandien dalis mūsų žemės ir kito nekilnojamojo turto jau priklauso skandinavų bankams. Tad kas baisiau - švedų armija ar kai per švedų bankus, jų finansines sistemas prarandame žemę, nekilnojamąjį turtą?

V.TRUKŠINAS: Galiu pasakyti tik viena: kai bankas užsiima savo funkcija, t.y. parduoda pinigus, skolina pinigus, aptarnauja finansines institucijas, viskas gerai. Bet jiems šito negana. Yra bankų, kurie kuria antrines, tretines įmones nekilnojamajam turtui valdyti. Ir šitą nekilnojamąjį turtą jie pasiima ne rinkos, o daug žemesnėmis kainomis. „Verslo žiniose“ kiekvieną savaitę skelbiama, kiek per aukcionus buvo parduota nekilnojamojo turto ir kas tą turtą įsigijo. Tai 90-95 proc. tų pačių bankų per antrines įmones įsigijo nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, apsimoka. Paskui nekilnojamojo turto valdymo įmonės gali realizuoti kur nori. Tai yra biznis. Kada nors tai duos pridėtinę vertę, didesnę nei metinės palūkanos. Paimami ne tik butai, bet ir ištisi projektai, įmonės, gamyklos su žemėmis, su viskuo.

J.ROJAKA: Šiandien bankai mielai grįžtų vien tik prie savo pirminės veiklos, t.y. pirkti pinigus už vieną kainą ir parduoti už kitą. Tuo bankai iš tiesų ir užsiima. Filialo, kuris valdo nekilnojamąjį turtą, steigimas - tai jau pasekmė, o ne pirminis tikslas. Paimkime bet kurį verslą. Du verslininkai susitaria tarpusavyje, pasirašo sutartį. Vienas iš verslininkų tiesiog nepajėgia vykdyti sutarties sąlygų. Jis neturi pinigų atsiskaityti už paslaugas, bet turi savo produkciją. Jūs tikriausiai paimsite jo produkciją, pabandysite kaip nors realizuoti. Jūs taip pat turite savo įsipareigojimus, privalote palaikyti savo įmonę. Privalote išlaikyti tam tikrą balansą. Tai lygiai taip pat šiandien priversti ir bankai. Aukcionai - tai viena iš išeičių. Kodėl perperka vadinamosios trečiosios įmonės, įsteigtos banko? Turbūt šiandien nėra paklausos.

V.TRUKŠINAS: Dviejų verslininkų pavyzdys labai blogas.

J.ROJAKA: Bankai - lygiai toks pats susitarimas.

V.TRUKŠINAS: Užsienio verslui, užsienio investuotojams labai patogu už 30, 40 ar 50 proc. pasiimti nekilnojamojo turto ar firmų. Tai strategija, tai daroma sąmoningai.

J.ROJAKA: Tęsiant jūsų mintį, galima įsivaizduoti, kad visa bankų ir finansų pasaulio krizė buvo dvejopa strategija.

V.TRUKŠINAS: Jūs visiškai teisi. Sutinku.

J.ROJAKA: Kas gali įrodyti?

G.JAKAVONIS: Šiaip jau Markso „Kapitale“ šios tezės jau seniai įrodytos.

S.ŽILINSKAS: Atkreipčiau dėmesį į vieną dalyką. Lietuvoje iš tiesų daug įvairaus plėtojimo strategijų. Bet ar atsimena kas, kad 2008 metais kilo labai įdomus skandalas. Lietuva pabandė susikurti ekonominio saugumo strategiją. Toje strategijoje pirmą kartą buvo įvardyta pas mus susidariusi oligopolinė bankų situacija. Įdomiausia, kad Lietuva ir šiandien neturi ekonominio saugumo strategijos.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vladimirai, viename pokalbyje, kuriame dalyvavo Stasys Kropas, mes irgi svarstėme, iš kur tas pasitikėjimas skandinavų bankais, kodėl nepasitikime savais. Ir jis pakankamai argumentuotai, logiškai paaiškino: štai „Litimpeks“, „Sekundės“ banko krizė. Tada visi nepasitikėjome savais, laukėme, kada iš užsienio ateis „kiti“, „geri“ vakarietiški bankai, kurie neva nėra tokie sukčiai, kokie yra mūsiškiai. Bet juk dabar jau yra, tegul ir nedideli, keturi vadinamieji lietuviški bankai: Ūkio bankas, Medicinos bankas, Šiaulių bankas ir Snoro.

V.TRUKŠINAS: Aš kitaip pradėčiau. Ko mes taip užsipuolėme tuos bankus? Mes patys nesugebėjome sukurti bankininkystės, mes ją išvogėme. Skandinavų bankai atnešė mums du dalykus, kurių neturėjome: bankininkystės technologijas ir bankininkystės kultūrą arba etiką, kurią jie taikė savo šalyse. Bet man labai keista klausyti bankų atstovų, nes jų veiksmai dažnai prieštarauja užsienio šalių patirčiai. Ypač, šioje vietoje, turiu galvoje fizinių asmenų bankrotą. Tose šalyse jisai veikia. Grįžkime prie to, ką paminėjo ponas Gediminas, - prie priklausomumo nuo bankų. Turiu vieną bjaurų skaičių. Pažiūrėjau, kiek mes priklausomi. Net 40 proc. gyvename ne iš savo pinigų - esame pasileidę, tarsi narkomanai, priklausomi nuo svetimų pinigų. Du pagrindiniai mūsų biudžetai - nacionalinis ir „Sodra“, jų išlaidos sudaro 41 milijardą. Ne tie milijardai dabar svarbūs, o kokia didžiulė ne savų pinigų dalies didėjimo tendencija. Reikia išmokti gyventi iš savo kišenės. Dabar bankai dar nekalba apie vieną dalyką. Jie kalba tik apie blogas paskolas. Dabar pas mus per 40 proc. bankų paskolų pasiimta ne ekonominei veiklai. Juk tie pinigai neuždirba naujų pinigų toms paskoloms grąžinti. Vien tik bankų kaltinti negalima. Mūsų valdžia taip padarė, kad skolinimąsi nukreipė į mažiausiai efektyvią sritį. Ką reiškia skolinimas statybos verslui? Statybos verslas yra vienas iš mažiausiai efektyvių. Kada tie žmogeliai atiduos? Po 20 metų. Taip, čia veikia vienas dalykas - infliacija. Šie žmonės gali džiaugtis, kad po 15-20 metų atiduos kitokius pinigus. Vertė bus kitokia, gal bus ne litas, o euras.

G.JAKAVONIS: Dabar klausimas Sauliui. Lietuvoje įdomi situacija: valstybė savo pinigus laiko tuose pačiuose bankuose, kur laiko ir mūsų valstybės vadovai, pradedant ministrais, ministerijų klerkais, valdininkais. Man labai įdomi sistema, kas vis dėlto lemia, kad valstybė viename ar kitame banke laiko pinigus, kuriuos gauna iš Europos ir panašiai. Pasirodo, ne Seimo, ne Vyriausybės, o finansų ministro įsakymu europiniai pinigai nukreipiami į vieną ar kitą banką. Man kaip savo valstybės patriotui norėtųsi, kad pinigai būtų laikomi vadinamuosiuose lietuviškuose bankuose. Bankai nebūtų vieninteliai kaltininkai, jei ne sistema, jei nebūtų suaugimo su valdžia.

S.ŽILINSKAS: Pats linksmiausias dalykas yra štai toks. Jeigu kalbame, kas bus šiais metais, atsiremiame į tokį dalyką. Kai esi miške ar kur nors lauke, tai galvoji, kur tu esi ir kur nori nueiti, tada nueisi. Humoras tai, kad Švedijos Parlamentas atlieka tyrimą, kas sukėlė krizę Baltijos šalyse. Pas mus tokio tyrimo neatliekama. Atsakyti, kur mes esame, neįmanoma. Lietuvos bankui nepasisekė. Praeitais metais Seimo Biudžeto ir finansų komitetas svarstė Lietuvos banko funkcijų vykdymą 2005-2008 metais. Yra toks dokumentas. Be to, ką jis konstatuoja, dar yra įdomus vienas aspektas. Dešimtame punkte rašoma: „Bankų sistemos nevaldomą plėtrą, užsienio investuotojams priklausančių bankų ir jų filialų oligopolinį dominavimą Lietuvos būsto paskolų rinkoje nulėmė tai, kad, siekiant pritraukti kreditinius išteklius šalies ūkio ir būsto kreditavimo reikmėms, nugalėjo daugumos Lietuvos banko valdybos narių liberalus, neatsakingas ir galbūt iki galo nesuvoktas požiūris į šiuos procesus, taip pat į nevaldomą komercinių bankų paskolų, nukreiptų į nekilnojamojo turto sektorių, augimą ir komercinių bankų lupikavimo apraiškas teikiant paskolas neprofesionaliems rinkos dalyviams“.

A.BOSAS: Europos direktyvose, taisyklėse išdėstyta, kas kokias teises turi. Yra aiški statistika, kad net tokių profesionalių investuotojų bankai nei Švedijoje, nei Norvegijoje, nei Vokietijoje neinvestuoja. Pagal visą tą formulę sudėlioja skaičius ir šie aiškiai pasako - ne. Dar yra tradicijos. Bankas yra solidi organizacija, tokius pinigus valdo, nejau jam įdomu - tas žmogelis pirks vertybinių popierių ar nepirks. Antras dalykas, kuris labai svarbus. Šiandien norėdamas įsigyti būstą imu paskolą, bankas įvertina nekilnojamąjį turtą, sako: gerai, duosime 50-60 proc. kredito šitam būstui pirkti. Aš turiu atnešti savo lėšų, kad bankui būtų šiokia tokia garantija, jeigu nekilnojamojo turto kainos kristų ir t.t., kad padengtų savo išlaidas. Jei kalbėtume apie klientus, kurie buvo suvilioti vertybiniais popieriais arba finansiniais instrumentais, atvirkščiai - įvertinamas nekilnojamasis turtas ir išduodama paskola, 2,5 karto didesnė nei nekilnojamojo turto vertė. Tai ar čia nesąmoningai padaroma? Sąmoningai.

J.ROJAKA: Norėčiau pritarti ir pasakyti, kad bankininkystės istorija Lietuvoje, deja, yra labai jauna: buvo įvykių, kuriuos norėtų grąžinti ir bankininkai, ir ekonomistai, ir politikos veikėjai, bet mes mokomės iš klaidų. Daug visokiausių dalykų buvo padaryta ir pridaryta. Ir rizikos valdymo, ir konservatyvizmo, ir apskritai skolinimosi sąlygų, ir Lietuvos banko kontrolės požiūriu. Grįžtant prie pirminio klausimo, kodėl susidarė tokia ypatinga padėtis Latvijoje. Kadangi iki 2007 metų ten, galima sakyti, nebuvo vykdomi jokie reikalavimai, kokie buvo keliami Lietuvoje ir Estijoje, kur didžioji dalis bankų sektoriaus buvo atėjusi su tam tikromis tradicijomis iš Šiaurės šalių, buvo vykdoma dvejopa apskaita, buvo priimtina ir verslui, ir gyventojams kreditus išduoti be jokių saugiklių. Lietuvoje taip tikrai nebuvo. Latvija neseniai priėmė įstatymus, kad privaloma pateikti dokumentus apie pajamas. Padėtis labai pablogėjo. Jeigu nebūtų Šiaurės šalių bankų akcininkų kontrolės, padėtis Lietuvoje būtų daug blogesnė. Galime pažiūrėti, kas šiandien vyksta Europos bankų sektoriuje - jis patiria didžiulius praradimus. Reikia pripažinti, kad bankų sektorius yra per skaudus smūgis visai ekonomikai. Ir valstybės tiesiog privalo šiandien palaikyti tą sektorių. Bet tai yra tik minusas, kad bankai negalėjo patys išsilaikyti. Lietuvoje išsilaikė. Ir tai jau daug.

V.TRUKŠINAS: SEB banko ir „Swedbanko“ nauji vadovai pripažino, kad bankai Pabaltijyje padarė klaidų. Nepripažino šių klaidų vienas žmogus - Lietuvos banko vadovas. Jeigu cituotume jo raštus ir pareiškimus, Lietuvos bankas ir bankai Lietuvoje klaidų nepadarė. Aš su juo sutinku. Negali būti, kad bankų savininkai, turėdami pinigus, protingus aparatus ir patys būdami protingi, padarė tokių klaidų. Šito negali būti. Iš pagarbos jiems. O kas vadinama klaidomis, tai buvo strategija. Ta strategija turi istoriją. Grįžkime prie Amerikos bankininkystės istorijos. Kongrese yra dokumentas: 1891 metais Amerikos bankų asociacijos memorandumas nurodė visiems asociacijos nariams po trejų metų, 1894-aisiais, nutraukti kreditavimą, paskolų grąžinimą pirma laiko, neleisti parduoti įkeisto turto. Prieš 120 metų. Dabar tokio memorandumo Lietuvoje niekas nerašys. Ir tokios strategijos ne Lietuvoje kuriamos. Prašome paneigti, kad pas mus buvo ir yra ne taip.

G.JAKAVONIS: Mūsų pokalbis artėja į pabaigą. Paskutinis klausimas visiems. Mūsų finansų analitikai, ekonomikos prognozuotojai, niekada nedingsta nuo žurnalų viršelių, o jų prognozės niekada neišsipildo, tačiau jais vis tiek tikima, kodėl?

A.BOSAS: Atsakymas labai paprastas. Kiekvienam etapui banko analitikai duoda prognozę, naudingą bankui. Tikrai nepagalvokite, jog banko analitikas dirbs, skaičiuos, kad duotų naudos Lietuvos ekonomikai. Jis iš banko gauna pinigus, jis bankui ir dirba. Tada agitavo: tik imkite kreditus, skolinkitės. Dabar bankas pripažįsta, kad padarė klaidų, bet kad susėstų prie bendro stalo klaidų taisyti, taip nėra. Aš sakau: taip, bankai Lietuvoje reikalingi, jei jie, tie skandinaviški bankai, taikytų vienodus standartus. Niekada savo šalyje skandinaviškas bankas nesiims tokių priemonių, neužsiims, pavyzdžiui, tų pačių vertybinių popierių, portfelių kūrimu ir pardavinėjimu, nes neleidžia taisyklės. O Lietuvoje viskas galima.

S.ŽILINSKAS: Pasaulis gana margas. Tame margame pasaulyje šiandien yra dvi labai įdomios šalys - Islandija ir Airija, kurios pasielgė ganėtinai skirtingai. Bankai viską matuoja pasitikėjimu. Aš tavimi nepasitikiu, aš tau kredito nepratęsiu, aš tau nebeduosiu 100 tūkstančių, bet atėmęs turto vienetą aš jį geriau per savo antrinę įmonę nupirksiu už tris milijonus. Islandai kitokie žmonės. Nusprendę, kad buvęs premjeras iš dalies kaltas, nagrinėja jo kaltės dydį. Bet jie pasakė: bankai - komercinės organizacijos. Airiai buvo ekonomikos liūtai, bet dabar prispaudė krizė. Ir Europos Sąjunga prispaudė. Visas bankų skolas išpirko Europos Sąjunga. Bankams geriau - nebankrutavo. Grįžkime prie pasitikėjimo rodiklio. Šiuo metu pasaulinės rinkos keistai žiūri. Pasitikėjimas Islandija, kur buvo imtasi griežtų priemonių, daug didesnis nei Airija, kur sukasi tas pats nelaimingas ekonomikos ciklas, kai mokesčių mokėtojų pinigais dengiamas bankų nuostolis.

J.ROJAKA: Kaip sako partneriai, yra bendras pasitikėjimas. Kaip mes gyvensime šiandien, kaip gyvensime rytoj. Vertinant padėtį Airijoje ir Islandijoje, galima pasakyti, kad Lietuvai pavyko išvengti tokios padėties.

V.TRUKŠINAS: Kol kas.

URL

http://ekonomika.tv3.lt/naujiena/ar-lietuva-ir-toliau-priklausys-nuo-banku-malones-4417.html