Gydytojas S. Mačiulis: gelbėjo kitus, žuvo pats

2000–ųjų gegužę popiežius Jonas Paulius II melsdamasis už įvairių konfesijų XX a. tikėjimo kankinius, meldėsi ir už dr.Stanislovą Mačiulį. “Gelbėjo kitus, žuvo patys" – šie žodžiai iškalti granito paminkle trijų Panevėžio chirurgų – dr. S.Mačiulio, dr. Juozo Žemgulio ir Antano Gudonio – atminimui.

1941 metų birželio 26–ąją jie visi buvo nukankinti Raudonosios armijos štabo rūsyje (dabar Panevėžio kraštotyros muziejus). S.Mačiulis į mirtį buvo išvestas iš ligoninės, neleidus jam baigti operacijos. Jam buvo tik 48 metai.

Mediko gabumai išryškėjo anksti

Būsimas medicinos daktaras S.Mačiulis gimė 1893 metų vasarį Rokiškio apskrityje Bimbų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Augo trys vaikai: Stanislovas, Petras ir Ona. Kaip vyriausias sūnus, padėjo tėvui prie ūkio darbų. Troško mokytis. Mokslo pradmenų įgijo pas vietinį mokytoją, o vidurinį išsilavinimą – Šiaulių vyrų gimnazijoje (dabar Juliaus Janonio gimnazija). Stanislovui buvo dvidešimt vieneri, kai įstojo į Peterburgo karo medicinos akademiją (dabar Sankt Peterburgo S.Kirovo karo medicinos akademija). Šiame mieste gyveno 8–erius metus. Baigęs studijas dirbo profesoriaus Fiodorovo chirurginėje klinikoje. Profesorius jaunajam medikui pasiūlė vykti į Kazanės universitetą dėstyti chirurgiją, tačiau lietuvis kvietimo atsisakė. Kaip gabus medikas buvo priimtas į Gydytojų tobulinimosi instituto chirurginę kliniką asistentu. Tais pačiais metais tapo Rusų chirurgų N.Pirogovo vardo draugijos tikruoju nariu.

Įsitraukė į visuomeninę veiklą

S.Mačiulis nesunkiai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Pakviestas bičiulių, įstojo į lietuvių studentų draugiją “Fraternitas Lituanica„ ir jos nariu buvo iki pat savo mirties. (Ši “Lietuvių brolijos“ draugija, nuo 1922 m. atkurta Kaune, vadinosi “Fraternitas Lituanica" korporacija). Jos įkūrėju laikomas dr.Vladas Ingelevičius. 1918 metais Petrograde siaučiant dėmėtosios šiltinės epidemijai, buvo vienas iš organizatorių steigiant dezinfekcinę brigadą, kurios nariais buvo medicinos studentai, tarp jų – ir būsimų medikų lietuvių būrelis.

Nepriklausomos Lietuvos metais S.Mačiulis buvo Lietuvos chirurgų draugijos narys, Panevėžio apygardos lietuvių gydytojų draugijos narys, dalyvavo ir skaitė pranešimus Lietuvos gydytojų ir Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos atstovų suvažiavimuose.

Gudrumu sugrįžo namo

Dvidešimt aštuonerių sukūrė šeimą. Vedė Peterburgo universiteto Chemijos fakulteto studentę Vandą Norkutę, kilusią nuo Šeduvos (dabar Radviliškio r.). 1918 metais Rusijai ir Vokietijai pasirašius Bresto taiką, gavę teisę grįžti į Lietuvą, sukruto lietuviai inteligentai iš visų carinės Rusijos imperijos miestų. 1922 metų pradžioje į Lietuvą grįžo ir jaunas chirurgas S.Mačiulis, nors, pasak jo dukters Irenos Daugirdas, tėveliui ne taip lengva tai padaryti. Peterburgo karo medicinos akademijos administracija nenorėjo išleisti jauno gabaus chirurgo. O grįžti į Lietuvą reikėjo – laukė žmona. Padėjo atsitiktinumas: pavedus lydėti į Estiją žmogaus palaikus jis pasinaudojo proga į Peterburgą nebegrįžti. Į Lietuvą gydytojas S.Mačiulis parsivežė dokumentą, kuriame buvo rašoma, kad jis specialioje komisijoje prie Petrogrado karo medicinos akademijos išlaikė chirurgų specialybės egzaminus. 1922–1923 metais dirbo Kauno karo medicinos ligoninėje. Buvo 6–ojo Pilėnų kunigaikščio Margirio pulko (Alytus) jaunesnysis gydytojas, paskui 9–ojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulko (Marijampolė) vyr. gydytojas. 1923 metų pabaigoje išėjęs į atsargą, su šeima apsigyveno žmonos Vandos Norkaitės–Mačiulienės tėvų ūkyje.

Buvo laimingas Lietuvoje

Po dvejų metų buvo paskirtas Panevėžio apskrities gydytoju, o dar po penkerių – Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninės vedėju, chirurgijos skyriaus vedėju. Iki 1941 metų chirurgas S.Mačiulis su šeima nuomojosi butą Panevėžyje, kurį netruko pamėgti. Ketino čia susiręsti namą ir dirbti, dirbti... Su mylima žmona džiaugėsi išaugintomis duk–romis – Stase, Irena, Aldona. Dėjo visas pastangas kuo greičiau įsikelti į naują nuosavo mūro namą priešais berniukų gimnaziją Respublikos gatvėje. Turėjo daug planų chirurgijos srityje...

1934 metais vyko stažuotėn į Vieną ir Budapeštą. 1937 metais Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultete išlaikė medicinos mokslų daktaro egzaminus.

Išgarsino Panevėžio ligoninę

Medicinos mokslų daktaro vadovaujama gydymo įstaiga tapo gerai žinoma kvalifikuotai teikiama medicinos pagalba. Į ligoninę pacientai buvo gabenami net iš tolimesnių vietovių. Direktorius S.Mačiulis buvo užsimojęs ligoninę plėsti iki 500 lovų. Ligoninė turėjo vidaus ligų, chirurgijos, vaikų ligų, gimdymo, ausų–gerklės–nosies, akių ligų, odos ir venerinių ligų, moterų ligų ir akušerijos skyrius bei TBC dispanserį. Prie ligoninės veikė ambulatorija, kurioje gydytojai priimdavo ligonius pagal atskiras specialybes. Buvo ir rentgeno kabinetas. S.Mačiulio vadovaujama ligoninė išsiplėtė ir tapo kur kas modernesnė negu anksčiau. Žurnale “Medicina" 1932–1940 metais vis pasirodydavo S.Mačiulio straipsnių apie ligoninės veiklą, iš viso jų buvo per trisdešimt.

1940 metų birželio mėn. atleistas iš ligoninės direktoriaus pareigų. Ligoninės direktoriumi paskirtas kaunietis chirurgas dr. Juozas Žemgulys. Tais ir kitais metais S.Mačiulis be poilsio dienų plūkėsi operacinėje, nes ligoninė buvo perpildyta Raudonosios armijos karių ir partizanų. Dirbo iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.

1941 metų spalį nukankintas gydytojas S.Mačiulis amžino poilsio atgulė šalia savo dukters studentės Stasės (ji buvo mirusi tais pat metais nuo šiltinės) Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse.

1943 metais ligoninės kieme buvo pastatytas paminklas nužudytiems chirurgams atminti (skulptorius B.Bučas), o 1988 metais paminklas atstatytas. 1990 metais viena Panevėžio gatvė pavadinta S.Mačiulio vardu.

Nuo tragiškų 1941 metų birželio 26 d. įvykių prabėgo septyniasdešimt metų. Garsių chirurgų netektis Panevėžio ligoninei buvo ir yra didžiulis nuostolis. Buvo nužudyti geriausi chirurgijos specialistai.

URL

http://ekonomika.tv3.lt/naujiena/gydytojas-s-maciulis-gelbejo-kitus-zuvo-pats-4418.html