B. Lubys: valstybėje tik daug kalbama

Norime pinigus atiduoti kam nors ar palikti Lietuvai? Šis klausimas kelia nerimą galvojant apie Lietuvos energetikos sektorių.

Praėjusią savaitę koncerno „Achemos grupė” prezidentas Bronislovas Lubys, žiniasklaidai pristatęs 2010 metų veiklos rezultatus, nepašykštėjo laiko ir pokalbiui apie itin aktualią valstybei (ir „Achemai“) energetikos problemą.

Kaip vertinate „Lietuvos dujų“ ir Energetikos ministerijos santykius, kai prieita iki notų? Ar ministras Arvydas Sekmokas, jūsų nuomone, pasirinko teisingą poziciją reikalaudamas atsistatydinti bendrovės vadovui ir pagrindinio akcininko, vienintelio tiekėjo, atstovams?

Vyriausybė visada teisi. Atrodytų, ką gali bendrovėje akcininkas, kuriam priklauso vos 17,5 proc. kapitalo. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą – nieko. Bet kai tas akcininkas – valstybė... Kai šiuo klausimu pasidomėjau kalbėdamasis su trimis teisininkais, nustebau ir pripažinau: kai kuriais atvejais valstybė, gindama viešąjį interesą, gali pasinaudoti savo galiomis ir neturėdama pakankamai akcijų.

Tai, kad „Gazprom“ Lietuvai naudoja spaudimą kainomis, tiesa. Nepatvirtintais duomenimis, Latvija dujas iš „Gazprom“ perka mokėdama 303 JAV dolerių už 1 000 kub. m, Lietuva – 356. Esu apskaičiavęs, kad per metus dėl tokio skirtumo permokėsime apie 420 mln. litų, kai pensijoms atkurti reikėtų 620 mln. litų. Esame aiškiai skriaudžiami, ir reikia ką nors daryti.

Tačiau abejoju, ar mūsų Vyriausybė pasirinko tinkamą strategiją. Visada sakiau ir sakysiu, kad svarbius klausimus reikia spręsti aukščiausio lygio derybose. Mes galime turėti svarių argumentų. Pavyzdžiui, be minėtojo, – žemesnė kaina Vokietijai, nors vien transportuoti dujas į šią šalį reikia apie 1 100 km už kiekvieną šimtą km mokant 2–3 dolerius. Mums transportuoti iš esmės nekainuoja. Kitas argumentas – kiek kainuoja per Lietuvą transportuojamos gamtinės dujos Kaliningradui. Yra ir daugiau argumentų, bet reikia derėtis.

Jeigu latviai jau nusiteikę statyti suskystintų gamtinių dujų terminalą su pretenzijomis, kad jis bus regioninis, ar reikia jį planuoti ir mums?

Viską lems terminai. Kiek žinau, latviai dar neturi parinkę konkrečios vietos, o pas mus ji numatyta. Tačiau latviai turi papildomų natūralių argumentų (iš jų – netoli esanti Inčukalno dujų saugykla). Svarbu ir tai, kam – latviams, estams ar lietuviams – ES skirs apie trečdalį investicijoms į statybą reikalingų lėšų. Tai turėtų paaiškėti per artimiausius porą mėnesių.

Ar jis mums reikalingas? Spausti dujų tiekėją dėl kainos įmanoma tik kai yra konkurencija. O ji atsiranda, kai yra alternatyvių šaltinių. Arabijoje iškelti dujas į paviršių kainuoja 9–15 dolerių, Rusijoje – 3–4 kartus brangiau. Pridėjus dujų suskystinimo, sandėliavimo ir krovos išlaidas, jų savikaina pabrangsta iki 20 dolerių, dar reikia pridėti transportavimo išlaidas, o paskui – jau komercija.

Europos energetikos strategija Lietuvai svarbi ir tuo, kad planuojama tiesti dujotiekį į Lenkiją. Mat po kelerių metų lenkai jau galės pirkti dujų iš Vokietijos, kuri gaus dujotiekiu „Nord Stream“. Taigi teoriškai tų pačių „Gazprom“ dujų galėtume gauti pigiau iš Vokietijos, negu pirktume tiesiogiai.

Ar projekte dalyvaus „Achema“? Kol kas, atrodo, nesame pageidaujami, nors pasiūlėme ir vietą Klaipėdos uoste – prie Kiaulės nugaros. Man tai atrodo keista, nes esame didžiausi dujų vartotojai ir galime užtikrinti maždaug pusės gaunamų gamtinių dujų sunaudojimą. Siūliausi pastatyti be Europos lėšų, nes yra turtingų kandidatų investuoti, pavyzdžiui, iš Arabijos šalių, bet atsakymo nesulaukiau. Dar turime truputį laiko.

Jums neatrodo prieštaringas Energetikos strategijos projektas, kuriuo siūlomos dvi svarbiausios kryptys: atominė ir žalioji energetika. Juk jeigu atominė elektrinė pradės veikti 2020 metais, kažin ar liks laiko ir interesų saulės, vėjo, hidroenergetikai.

Visas klausimas – ar pinigus norima atiduoti kam nors, ar palikti Lietuvoje. Žaliajai energetikai taip pat reikia daug darbų ir pinigų, bet jie lieka šalyje: energija po kojomis, tik imk ir naudokis. Mes kažkodėl norime atiduoti kitiems. Vokiečiai galvoja kitaip, todėl patvirtino valstybinę programą, kad 2030 metais šalyje turi važinėti 5 milijonai elektromobilių, nes juos galės gaminti „Volkswagen“.

Mūsų vaikai ir anūkai už didelę atominę elektrinę mokės labai daug. Mokslininkai ir Lietuvos energetikos institutas nustatė – 30 metų, kad atsipirktų. Lietuvos energetikos strategijai, kokia yra parengta, įgyvendinti kainuos apie 52 mlrd. litų. Dar turint per 40 mlrd. litų valstybės skolą, beveik 100 mlrd. litų mažai valstybei!

Prisimindami jau uždarytą Ignalinos AE, vis norime didelės. Kovo 3 dieną Druskininkuose rengiame konferenciją, kurioje nepanoro dalyvauti nei Vyriausybės, nei Energetikos ministerijos atstovai. Jos tema – komercinės branduolinės jėgainės. Dalyvaus rimtos pasaulio firmos, užsiimančios 50–100 MW galingumo komercinių atominių elektrinių statybomis. Tai 50 m po žeme esantis gelžbetonio bunkeris, kuriame branduolinio kuro elementas bus keičiamas kas 25 metus ir iš esmės nereikės aptarnaujančio personalo. Tokios elektrinės pasaulyje pradės veikti 2014–2015 metais. Mums jos neįdomios?

Didžiausia bėda, kad valstybėje niekas nieko nežino, o tik keičia strategijas ir daug kalba. Seneka sakė, kad gyvenimas keičiasi ne nuo žodžių, o nuo veiksmų. Tuo ir vadovaujasi verslas. O Lietuvos valstybė?

 

URL

http://ekonomika.tv3.lt/naujiena/b-lubys-valstybeje-tik-daug-kalbama-4751.html