„Norfos“ savininkas atskleidė, kokius antkainius užsideda parduotuvės

Maisto produktų kaina – itin jautri tema daugeliui lietuvių. Prekybos tinklus bandyta boikotuoti, iki šiol vykstama apsipirkti į Lenkiją, o Lietuvos prekybininkai kaltinami, kad užsideda didžiulius antkainius.

Prekybos tinklo „Norfos“ įkūrėjas Dainius Dundulis išskirtiniame interviu tv3.lt portalui papasakojo, kokie tie antkainiai ir nuo ko jie priklauso.

Antkainius skaičiuoja ir Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, tačiau tai – atskirų prekių grupių statistika. Tačiau apie bendrą vidutinį antkainį niekas prieš tai nekalbėjo.

D. Dundulio teigimu, prekyba yra toks daiktas, kad turi taikyti antkainį, iš kurio jiems ir reikia išgyventi. Jei išlaidos viršys antkainį – neišgyvensi.

„Tas procentas – slidus dalykas. Visumoje, grubiai, mūsų antkainis yra 19 proc. Mažas ar didelis čia, ginčytinas klausimas. Konkurentų, bijau pasakyt, bet aptakiai jų antkainis yra apie 22–25 proc.

Antkainis yra procentas, kiek uždėta ant kainos ir dar yra suminė vertė, kiek būna viršaus. Jei parduodame druskos pakelį, kurios savikaina 10 centų ir uždedame 10 centų ant druskos, uždėta yra 100 proc. antkainio. Jei parduodame 1 kg aukso ir uždedame 1 proc. tai ne vienas tūkstantis išeis" , - teigia D. Dundulis.

Vienas turtingiausių Lietuvos žmonių tvirtina, kad kuo pigesnės prekės, tuo didesnis joms taikomas antkainis.

„Mūsų logistikos savikaina, daugmaž, vien sandėly pabūti ir nuvežti iki parduotuvės yra apie 7–8 centus. Mes vežame kilogramą, ne pinigus. Tai jau vien atvežimas kainuoja 70 proc. ir taip susideda tie procentai. Kuo pigesnės prekės, tuo automatiškai tas procentas didesnis. Nes automatiškai žmonės kilnoja kilogramus, jokio skirtumo pigią ar brangią prekę parduodi“, – mažmeninės prekybos užkulisius atskleidė D. Dundulis.

Be visa to, D. Dundulis įspėja apie antrąją pieno produktų kainų kilimo bangą. Mat nėra tokio sektoriaus, kuris dabar neplanuotų didinti kainų.

„Mėsininkai taip pat gąsdina pirma banga kainos augimo. Duonininkai, žuvininkai taip pat. Iš tikrųjų, manau, kad laukia viso to išsivysčiusio pasaulio laukia kainų šuolis. Laukia infliacijos šuolis. Jau analitikai tai drąsiai sako. Tai patvirtinu, tik klausimas, kiek proc. atlyginimai kils, bet lygiagrečiai ir kainos kils. Kitaip neįmanoma. Aišku, kažkiek pajus žmonės, kad geriau. Aš tik už tai, kad to pačio lygio produktų kainos sukiltų iki Anglijos lygio. Ir atsistotų kažkur, bent jau priartėtų prie tų atlyginimų“, – nuomone pasidalina D. Dundulis.

Antkainiai skiriasi priklausomai nuo produktų

Kokią kainos dalis tenka ūkininkui, gamintojui ir prekybininkui, tiria Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI). Duomenys imami iš Lietuvos statistikos departamento: mažmeninės, didmeninės ir supirkimo kainos. Tada nustatoma vidutiniška statistinė kaina.

LAEI prezidentas Albertas Gapšys pažymi, kad priklausomai nuo produkto kinta ir kainų grandinės dalys. Pavyzdžiui, jei produktas – kiauliena, tai perdirbėjų įdėtas darbas ir procesas nėra toks sudėtingas, kaip su kitais produktais. Tad iš karto ir mažesnis antkainis. Tuo tarpu žemdirbių kainos dalis dažnai išlieka mažai kintanti, nes kaštai nesiskiria.

Visiškai pripažįstama, kad štai prekybininkų dalis pagal įvairias situacijas gali kisti: priklausomai nuo sandėliavimo, lentynų ir kitų skiriamų kaštų.

Kainą dar labiau pakelia ir prie krizę padidintas bei nekeičiamas PVM dydis, sako A. Gapšys aiškindamas kainų struktūrą

„Jei supirkimo kaina Europoje ar pasaulyje keičiasi, tai keičiasi ir pas mus. Atitinkamai kaip žemdirbio dalis taip ir prekybininko dalis keičiasi. Bet ne visada. Prieš du metus pieno supirkimo kaina krito. Dabar jai augant neatsistatė ta dalis. O jau kainos sukilo aukščiau to laikotarpio, kada buvo ta kaina. Ne tik pas mus, bet ir pasauly yra taip, kad mažmeninėje prekyboje kainos mažai keičiasi. Pavyzdžiui, kitų rinkos dalyvių – žemdirbių – mažėja, prekybininkas nesistengia kainos mažinti, jei nėra rimtos konkurencijos.

Visgi pieno kainų grandinė parodė, kad situacija nėra blogiausia, kažkur per vidurį ES. Ateities tendencijos rodo, kad perdirbėjų ir prekybininkų dalys didėja, o mažėja žemdirbių. Pardavimo kaštai, kadangi technologijos parduotuvėse keičiasi, didėja. Aišku, brangsta ir perdirbimas. O žemdirbys turi karvę, fermą. Jei pasistatė robotus kokius, savikaina gali išaugti“, – teigia A. Gapšys.

Tačiau LAEI prezidentas turi tvirtą nuomonę, kad antkainių procentus pakoreguotų didesnė konkurencija. Dabartinę situaciją jis įvardiją kaip vieną didelį UAB, o Lietuvos perdirbėjams tampa itin sunku realizuoti savo produkciją.

Pienui gali būti taikomas ir 15 proc. antkainis

Lietuvos prekybininkų asociacijos direktorius Laurynas Vilimas patikina, kad patikimiausia informacija apie antkainius – tik iš pačių vadovų lūpų. LAEI vertinimai yra tik vidurkiniai, tad neatspindi tikrosios situacijos. Pavyzdžiui, pienas, priklausomai nuo rūšies, parduodamo kiekio, galiojimo laiko ir t.t. gali būti ir su 3 proc. marža ir su 15 proc.

„Mažmeninės prekybos kasdieninio vartojimo prekių maržos yra mažiausios iš visų kitų mažmeninės prekybos sektorių, lyginant su apranga, avalyne, kosmetika, buitine technika. Visame pasaulyje maisto maržos mažmenininkų yra mažiausios, tai jautriausia kainai dalis ir tai pagrindinės prekės, reikalingos kasdieniam vartojimui. Tai čia maržos gali siekti nuo 1 iki 5 proc., kai produktai didesni, koks ekologiškas mažai perkamas ir brangiai gaminamas, jo parduodama nedaug, prekybininko marža gali būti didesnė, nes vis tiek reikia laikyti lentynoje ir išlaikyti. Tai ir sukuria, kad vidurkis tokių prekių ir yra, koks įvardintas pono Dundulio“, – tv3.lt portalui sako L. Vilimas

Jis taip pat pabrėžia, kad žemdirbys ir ūkininkas turi vienokius kaštus, o parduotuvė dar kitokius. Tad nors ir Seime yra buvę tokių siūlymų, negalima kainą lentynoje padalinti į tris dalis, nes kaštai kitokie.

Tą portalui tvirtina ir „Maxima LT“ komercijos vadovas Paulius Dambrauskas. Iš antkainių mokami ne tik prekybos tinklo mokesčiai, bet ir darbuotojų užmokestis.

„Dėl aršios konkurencijos rinkoje, kartais prekės ir Lietuvoje, ir kitose šalyse parduodamos netgi su nuline pelno marža, t.y. prekybininkas parduoda prekę už savikainą. Tokiu būdu, atsisakydamas pelno iš pasirinktų maisto produktų kategorijų, jis gali pritraukti ir išlaikyti savo pirkėjus. Šiuo metu visi mažmeninės prekybos tinklai Lietuvoje kovoja dėl kiekvieno pirkėjo, kurių, pirmiausia, dėl demografinių priežasčių, šalyje mažėja.

Dažniausiai konkurencinių kovų lauku tampa būtent kasdienio vartojimo produktai, tokie, kaip pienas, mėsa, kasdienio vartojimo daržovės ir vaisiai. Ieškodami naujų, derėdamiesi su jau esamais tiekėjais, taip pat reikalaudami tiekėjus pagrįsti net ir nedidelio kainų augimo priežastis, nuolat didindami savo veiklos efektyvumą siekiama geriausių kainų“, – atsako P. Dambrauskas.

„Norfos“ atstovas spaudai Darius Ryliškis taip pat prideda, kad dėl aršios konkurencijos dalį produktų tenka parduot nuostolingai, jie yra lentynose tik dėl asortimento įvairovės.

Antkainiai – didžiulė komercinė paslaptis, tad kiti prekybos tinklai tikslaus skaičiaus neįvardija.

Atskleidė pelno procentą

Dėl antkainių prekybos tinklų apyvartos gali atrodyti milžiniškos, o tiksliau, milijardinės. Tačiau atskaičius visus minėtus kaštus: mokesčiai, atlyginimai, infrastruktūros, logistikos išlaikymas, pelnas atrodo daug mažesnis.

„Iš to pelno toliau investuoja į statybas ir plėtrą. Esmė čia ir yra, kad visame pasaulyje, tokios pasaulinės maisto kompanijos kaip „Wallmart“, turi apie 5–7 proc. pelningumą nuo apyvartos. Tai jau labai gerai. Lietuvoje sieka 1–3 proc. Viskas priklauso nuo to, kaip efektyviai išnaudoji konkurencinius instrumentus ir kitus dalykus, bet pelningumas mažiausias palyginus su kitais sektoriais“, – sako L. Vilimas.

Paulius Dambrauskas teigia, kad mažmeninės prekybos sektoriuje veikiančių įmonių pelno marža paprastai siekia apie 2–5 proc., o informacinių ir ryšių technologijų įmonių pelno marža Lietuvoje gali siekti ir daugiau nei 20 proc.

O D. Dundulis įvertinęs visų tinklų Lietuvoje kainų lygį nurodo, kad kai kurių pelnas nei 1 proc. nesudaro nuo apyvartos. „Norfos“ likutinis pelnas yra apie 1,5–2 proc.

Pelnas, atlyginimai ir kainos – taip pat susieti itin stipriu ryšiu.

„Jei prekybos centras dirbs ant nulio, tai turėtų nuleisti apie 1,5 proc. kainas. Ar pirkėjas tai pajus? Nepajus. Tai grįžkime prie atlyginimų. Kai mes norime nuleisti kainas ir mokėti daug darbuotojams. Ar tai įmanoma?

Atlyginimai paskutinį mėnesį yra apie 7,5 proc. net jei darbuotojams visus pinigus atiduotume, sugebėtume jiems apie 20 proc. pakelti atlyginimus, dirbant ant nulio. Tai arba turi palaipsniui kilti kainos ir tada kiltų darbuotojams palaipsniui atlyginimai. Arba mažinti darbuotojų skaičių, kelti atlyginimus nejudinant kainų“, – teigia tv3.lt portalui D. Dundulis.

Beje, ateityje darbuotojų skaičiaus mažinimas gali tapti neišvengiamu. Jau dabar matome prekybos tinkluose besikuriančias savitarnos kasas, o apie tokių įrenginių atsiradimą „Norfoje“ patvirtina ir D. Dundulis. Automatizacija vyksta ne tik pačiose parduotuvėse, bet ir sandėliuose, kur statoma nauja technika, pavyzdžiui, surinkimo konvejeris. Dėl šio prietaiso reikės per puse mažiau darbuotojų.

Naujausi parduotuvių apyvartos ir pelno duomenys bus skelbiami vasario mėnesį, tad lentelėje pateikiami 2015 m. rezultatai. Palyginus apyvartą ir pelną matoma, kiek išleidžiama parduotuvės kaštams. Pavyzdžiui, „Maxima LT“ gauna virš 1 mlrd. eurų apyvartos, tačiau atskaičius mokesčius, parduotuvių išlaikymo kaštus ir pan., pelnas lieka beveik 84 mln. eurų.

URL

http://ekonomika.tv3.lt/naujiena/norfos-savininkas-atskleide-kokius-antkainius-uzsideda-parduotuves-57210.html