Prezidentiniai žaidimai: nuo 1993-ųjų iki 2014-ųjų

 Įsisiūbuojant prezidentinei rinkimų kampanijai verta prisiminti ankstesnes. Su visomis intrigomis, dramomis bei komiškais elementais. Prezidentą Lietuva ėmė tiesiogiai rinkti po to, kai 1992 metų spalio 25 dieną referendumu patvirtino ligi šiol galiojančią šalies Konstituciją.

1993-ieji – galutinis komunistų revanšas

Jau 1993 metais įvyko pirmieji Prezidento rinkimai. Juose varžėsi 2 kandidatai – buvęs ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis ir buvęs Lietuvos komunistų partijos centro komiteto I-asis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas. Pastarojo partija neseniai buvo laimėjusi Seimo rinkimus ir atsirevanšavusi jau po įvairias partijukes išsivaikščiojusiam Sąjūdžiui.

Kiti kandidatai Prezidento rinkimuose atsisakė savo kandidatūrų dar iki rinkimų. Vytautas Landsbergis 1993 m. sausio 4 d. per televiziją paskelbė, kad atsisako savo siekio tapti prezidentu S. Lozoraičio naudai. S. Lozoraičio rinkimų štabo vadu formaliai buvo Valdas Adamkus, tačiau iš tiesų nebuvo net vieningo rinkimų štabo, jo rėmėjų veiklą lydėjo intrigos ir nesveika konkurencija. Dariniai, iš kurių dalies vėliau galima sakyti susiklijavo dabartinė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), įkūrė atskirą štabą – „Piliečiai už Stasį Lozoraitį“. Jam vadovavo buvęs premjeras Aleksandras Abišala. Tiek V. Landsbergio šalininkai, tiek dalis vadinamųjų centro jėgų S. Lozoraitį rėmė tik „iš reikalo“ ir iš esmės nė nesitikėjo, kad jis laimės.

Taip ir atsitiko. A.M. Brazauskas surinko 1 211 070 balsų, t.y. 60,1 proc. nuo visų dalyvavusiųjų, o Stasys Lozoraitis - 767 437 balsų, t.y. 38,1 proc. nuo visų dalyvavusiųjų. Tokiu būdu įvyko galutinis buvusių komunistų revanšas ir spartaus politinės sistemos vakarėjimo galimybės buvio palaidotos.

Beje, kampanija turėjo savo juokdarį. Prieš atsisakydamas kandidatūros tautą “linksmino” būsimais kultūros ministras, aktorius Remigijus Vilkaitis, formaliai iškėlęs savo kandidatūrą, važinėjęs po Lietuvą ir rengęs „valgytojų susirinkimus”, kuriame dalino bandeles.

1997-ieji – A. Paulausko fiasko

Kadencijai baigiantis A. M. Brazauskas pareiškė nebenorįs balotiruotis antrai kadencijai ir tai atvėrė kelią naujiems veidams. Rinkimai vyko nuo 1997 m. gruodžio 21 d. iki 1998 m. sausio 4 dienos. Pirmajame ture varžėsi nepriklausomais kandidatais pasivadinę Valdas Adamkus ir buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, Tėvynės Sąjungos iškeltas Vytautas Landsbergis, socialdemokratas Vytenis Povilas Andriukaitis, Kazys Bobelis, iškeltas krikščionių demokratų sąjungos ir dar nepriklausomi kandidatai – Rimantas Smetona bei Vilniaus universiteto tuometinis rektorius Rolandas Pavilionis.

A.Paulauskas, puikavęsis sėkmingomis bylomis prieš Borisą Dekanidzę ir Henriką Daktarą, bei atvirai tyčiojęsis iš galimybės, kad Lietuvą valdys „Amerikos pensininkas“, laimėjo pirmajame ture. Jo pagrindiniu štabo veidu buvęs filosofas Arvydas Juozaitis netgi viešai V. Adamkų vadino ateiviu. Įsitikinimas pergale ir arogancija padarė savo. Antrajame ture, po dramatiškos kovos laimėjo Valdas Adamkus. Jo pergalė lėmė vos 0,8 % persvara nuo dalyvavusių rinkėjų skaičiaus. Rezultatą jau gilią naktį persvėrė suskaičiuoti Kauno miesto apygardų balsai. A. Paulauskas ir šiandien teigia turįs įtarimų dėl šių rezultatų, pasakojama esą kažkur buvo rasti išmesti biuleteniai su už jį atiduotais balsais ir t.t.

Beje, po rinkimų V. Adamkui prilipo „šlepečių prezidento“ etiketė. Mat į rinkimus jis pateko tik per teismus, kur įrodinėjo pastaruosius tris metus gyvenęs Lietuvoje, kaip to reikalauja įstatymai. Nors jo Lietuvoje tuo metu nebuvo, jis nurodė, kad bute Šiauliuose gulėjo jo šlepetės.

2002 metai – Rolandas Paksas

Baigiantis V. Adamkaus kadencijai niekas neabejojo, kad jis balotiruosis dar kartą, tačiau šįkart rinkimai pasižymėjo neregėta kandidatų gausa. Užregistruoti 23 pretendentai į kandidatus, o kandidatais oficialiai tapo 17 asmenų. Be tuometinio šalies vadovo ir to paties A. Paulausko kandidatavo ne tik visas pulkas įvairių partijų atstovų, bet „ubagų karalius“ Vytautas Šustauskas, žinomas verslo avantiūristas Algirdas Pilvelis ir netgi „Dviračio žynių“ vedėjas Vytautas Šerėnas. Dar verta paminėti iš Australijos atsibeldusį neva milionierių Edvardą Juozą Petraitį (vėliau jis vogs marškinius „Humanoje“). Na ir žinoma buvęs premjeras, buvęs Vilniaus meras, buvęs lakūnas Rolandas Paksas.

Pastarojo reitingai pakilo jam su graudulinga kalba pasitraukus už ministro pirmininko pareigų, protestuojant prieš „Mažeikių naftos“ pardavimą JAV kompanijai „Williams international“.

Pirmojo turo lyderiai: V. Adamkus - 35,53 %, R. Paksas - 19,66 %. Trečias likęs A. Paulauskas vos aplenkė juokus krėtusį V. Šerėną.

V. Adamkaus stovykloje jau vyravo pergalės nuotaikos – juk ką tik lietuva buvo pakviesta stoti į NATO, nuo sostinės rotušės laiptų pakalbėjo JAV prezidentas G.W. Bushas. Atrodė, kad apžvalgininkų „marginalu“ vadintas R. Paksas neturi galimybių.

Spaudoje pasirodė irniški skelbimai: „Nori balsuoti už geriausią lakūną? – balsuok už Jurgį Kairį. Nori balsuoti už prezidentą> balsuo už V. Adamkų“. „Dviračio žynios“ tyčiojosi parafrazuodamos „Hiperbolės“ dainą: „O aš taip noriu, aš taip noriu, prieš šitą norą šansai“... ir t.t.

Tuo tarpu, ekscentriškojo lakūno štabas pirmasis Lietuvoje surengė rinkimų kampaniją, pagal visas viešųjų ryšių taisykles, sukurdamas tikrą šou, oponentams žiopčiojant apie juodąsias technologijas ir skundžiantis, kad taip negalima. Tam padėjo ir iš prieštaringai vertinamo verslininko Jurijaus Borisovo gauta dosni finansinė parama, kuri vėliau atsirūgs.

Kaip ten bebūtų, II ture, vykusiame 2003 metų sausio 5 dieną dalyvavo 1 436 322 rinkėjų (52,65 %). R. Paksas šventė netikėtą, bet užtikrintą pergalę. Už jį balsavo 54,71 %, už V. Adamkų vos 45,29 %.

2004 ieji – V. Adamkaus sugrįžimas

R. Pakso pergalę lydėjo serija keistų jo paties sprendimų ir gana kryptingas politinio bei žiniasklaidos elito puolimas. J. Borisovui už paramą R. Paksas iš esmės pardavė Lietuvos pilietybę, taip suteikdamas bene svarbiausią dingstį apkaltos procesui. Jį lydėjo nutekintos saugumiečių pažymos, rimti ir nelabai rimti kamltinimai, tačiau galiausiai R. Paksas buvo nušalintas ir jam uždrausta vėl prisiekti Lietuvai iki gyvos galvos, dėl ko jis dar šiandien bylinėjasi, žadėdamas vis tiek būti prezidentu.

Prezidento rinkimus Seimas paskyrė 2004 m. birželio 13 dieną. Tą pačią dieną pirmą kartą buvo rengiami rinkimai į Europos Parlamentą. Nors į rinkimus vėl veržėsi pulkas politinių klounų, kandiudatais tapo penki asmenys. Pirmą turą laimėjo V. Adamkus - 30,18 % (nuo dalyvavusių rinkėjų skaičiaus), antra liko Kazimiera Danutė Prunskienė 20,60 %, o trečias buvęs euroderybininkas, nūnai liberalas Petras Auštrevičius, kurį tada parėmė ir Viktoro Uspaskicho Darbo partija, ir Tėvynės Sąjunga - 18,71 %.

Antrasis turas vėl vyko dramatiškai. V. Adamkaus pergalę vėl lėmė paryčiais baigti skaičiuoti didmiesčių, tarp jų Kauno, balsai. Jis laimėjo 52,65 proc. prieš 47,35 (nuo atėjusiųjų balsuoti). Beje, ilgą laiką pirmavo K. D. Prunskienė ir rezultatai ekranuose nesikeitė dėl „užlūžusių“ Vyriausisios rinkiimų komisijos kompiuterių, kas vėl davė dingstį įvairioms sąmokslo teorijoms.

2009 - ieji – katė maiše

Dabartinės šalies vadovės Dalios Grybauskaitės, ligi tol padirbėjusios įvairiose ministerijose ir Europos komisare Briuselyje, atėjimo į valdžią aplinkybės mažiau dramatiškos. Kampanija, tiesą sakant, tebuvo vieno aktoriaus teatras. Tiek dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius, kuris tada balotiravosi nuo socialdemokratų, tiek dabartinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, tiek visi kiti atseit kandidatai buvo daugiau laikytini „gyvais formalumais“. Reitingų atotrūkis buvo toks milžiniškas, kad rinkiimus dabartinė šalies vadovė laimėjo dar kampanijai neprasidėjus. D. Grybauskaitė nervingai atsikirsdavo į klausius apie jos praeitį, biografijos faktus ir darbą Aukštojoje partinėje mokykloje jau po kruvinų Sausio 13-osios įvykių. Ji net yra pareiškusi, kad ir ten dirbo Lietuvai. Tai buvo vienintelė kandidatė, kuri kviečiama rinkiminio interviu reikalavo pateikti klausimus iš anksto. Tačiau šie dalykai jai nėmaž netrukdė, nors kai kas ir gūžčiojo pečiais, kad perkama „katė maiše“.

Vienintelę intrigą – ar ji laimės pirmame ture, ar ne – palaidojo paslaugiai į pagalbą atėjęs lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis. Jis kandidatuoti nutarė paskutinę akimirką. Tuo jis ne tik mobilizavo savo rinkėjus kovaoje už Europos parlamento mandatus, bet ir pasitarnavo D. Grybauskaitei. Mat balsuoti atėjo kiek daugiau rinkėjų, nei reikia, kad nugalėtojui būtų užskaitoma pergalė pirmame ture.

2014 –ieji – olimpinis principas

Po kelių mėnesių vyksiančiuose rinkimuose kandidatų irgi bus. Tik štai kovos vargu ar sulauksime tokios, kuri vėl verstų nemiegoti per naktį, neatitraukiant akių nmuo televizorių. Be D. Grybauskaitės rinkimuose jau apreiškė norą dalyvauti Vilniaus meras Artūras Zuokas, jo kolega iš Ignalinos Bronis Ropė, buvęs prezidentės patarėjas, Seimo narys Linas Balsys, socialdemokratas Zigmas Balčytis, „darbiečių“ atstovas A. Paulauskas ir, žinoma, Lietuvos lenkų vadas Valdemaras Tomaševskis. Yra dar būrys keistuolių, tačiau sunku abejoti dabartinės prezidentės pergale.

Viešųjų ryšių bendrovės „Brandscape“ vadovas Mindaugas Lapinskas pažymi: „Žiūrėdamas į šituos rinkimus ir į Soči olimpiadą matau, kad daugelis kandidatų vadovaujasi olimpiniu principu – svarbiausia dalyvauti, nors ir užimant 65 vietą. Pagaliau ir tai, kad kartu renkama ėį Europos parlamentą, sukuria keistą situaciją – Lietuvos prezidento rinkimai š dalies marginalizuojami, išnaudojant juos tik kaip lokomtyvą, siekiant balsų aname fronte. <...> Visos kalbos, kad D.

Grybauskaitę puola elitas ir rusai yra daugiausiai jos šalininkų noras palaikyti įtampą, kad susirinktų pakankamas jos šalininkų skaičius. Mat žmonės gali neateiti, manydami, kad ji vis tiek laimės. Panašios taktikos laikėsi Barackas Obama paskutiniuose rinkimuose. <...> Elitas kol kas vieningai sutaręs jai netrukdyti būti perrinktai, o įtampą lengviausia palaikyti nurodant tamsias užsienio jėgas.“

Su paskutiniuoju teiginiu sunku nesutikti. 1937 metais Josifo Stalino prankiniai, vykdydami represijas, irgi pasižymėjo uolumu priverčiant auką prisipažinti ne tik antisovietine veikla ir sąmokslu prieš vadą, bet ir esant užsienio šnipu. Tai labiau kaitina masių fantazijas, o be to į autokratinį valdymo stilių linkusios personos pasižymi perdėta baime dėl savo populiarumo. Antai, Baltarusijos portalo www.n–europe.eu vadovas Aleksejus Bratočkinas, po paskutinių rinkimųšioje autokratinėje šalyje, portalui balsas.lt sakė: „Aleksandrui Lukašenkai visai nebūtina buvo siųsti OMON daužyti snukių opozicijos lyderiams, būtų laimėjęs ir be to. Tačiau tai asmenybės bruožas. Kai kuriems žmonėms būdingas noras nuolat laikyti visuomenę apimtą streso – esą puola priešiškos jėgos, kurios labai stiprios ir pavojingos“.

URL

http://ekonomika.tv3.lt/naujiena/prezidentiniai-zaidimai-nuo-1993-uju-iki-2014-uju-48600.html