Kryme kartojamas Gruzijos scenarijus

 Įvykiai Kryme privertė suklusti visą tarptautinę bendruomenę, tačiau kyla labai svarbus klausimas: ar po šių įvykių bus padarytos deramos išvados? Vadinamojo Vakarų pasaulio reakcija verčia rimtai tuo abejoti. Krymo krizė dramatiškai primena 2008 metų įvykius Gruzijoje. Po to konflikto irgi atrodė, kad idealistinis požiūris į Rusiją turėtų netekti prasmės, tačiau vangi ir labai atsargi Vakarų reakcija leido Maskvai pajusti ne tik galią, bet ir nebaudžiamumą.

Pažįstamas scenarijus

Gruzijos ir Rusijos ginkluotas konfliktas Pietų Osetijoje iš esmės atvėrė kelią dabartiniams įvykiams Ukrainoje. Drįstu teigti, kad Kryme buvo bandoma realizuoti tą patį scenarijų. Įvyko Rusijos karių įvedimas į potencialaus konflikto zoną (Pietų Osetijoje pirmiausia buvo pasinaudota ten buvusiais Rusijos taikdariais, Kryme pirmiausia pasitelktos Juodosios jūros laivyno pajėgos). Agresijos aktas pateisinamas būtinybe „apginti Rusijos piliečius“. Be to, ir vienu, ir kitu atveju buvo bandoma kurį laiką neigti, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos aktyviai veikia konflikto zonoje (Krymo atveju Maskva tai neigia iki šiol, nors įrodymai akivaizdūs. Ir tada, ir dabar Rusija, pažeisdama tarptautinės teisės normas, atkakliai tvirtina, kad kaip tik ji vienintelė jų ir laikosi, o pažeidėjai yra visi kiti. Visus veiksmus lydi atviras propagandinis karas globalioje informacinėje erdvėje.

Esminis minėtų konfliktų skirtumas – tai, kad Ukrainos kariuomenė sugebėjo nepasiduoti provokacijoms (už ką Vakarai labai giria Kijevą). Tačiau sunku pasakyti, kuris reagavimo būdas šiuo atveju būtų buvęs teisingiausias. Suprantama, kad dėl objektyvių priežasčių nei Gruzijai, nei Ukrainai nėra perspektyvu kautis su Rusija, ypač neturint realaus karinio kitų šalių palaikymo. Taip pat ir kraujo praliejimo scenarijus nėra pageidautinas ne tik iš politinės, bet ir iš moralinės pusės. Įvertinant tai, galima teigti, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos veikė teisingai.

Tačiau, kaip ir Gruzijos atveju, Rusija Kryme pasiekė norimą rezultatą. Prognozuoti Krymo ateitį dar labai sunku, tačiau Maskva greičiausiai numato pusiasaliui pilkosios zonos vaidmenį. Ši teritorija dabar iš esmės nėra pavaldi Kijevui, o tuo, kad jos kontrolė nebūtų grąžinta centrinei Ukrainos valdžiai, pasirūpins Rusijos kariai. Taip pat iki galo neaišku, ar Rusijos Federacija sieks prijungti Krymą prie savo teritorijos. Tam tikri žingsniai byloja, kad galbūt svarstomas ir toks variantas. Tam Rusijoje rengiama įstatyminė bazė. Tačiau jau dabar aišku, kad toks žingsnis nesulauks plataus tarptautinio pripažinimo ir palaikymo. Su dalies savo teritorijos praradimu nesutiks ir Ukraina. Kitaip sakant, kaip bepasisuktų įvykiai, sukurtos visos prielaidos, kad Krymo pusiasalis taptų probleminiu regionu su neaiškiu teisiniu statusu.

Iš esmės Krymą galima pavadinti „sulaužyta Ukrainos koja“. Ji neturėtų leisti Ukrainai toli pabėgti nuo Rusijos (pabėgimas šiuo atveju reikštų integracijos į Europos Sąjungą galimybę, taip pat tikėtina, kad po pastarųjų įvykių Ukrainoje gali atgyti ir integracijos į NATO idėja). Taip Rusija užsitikrina buferinę zoną tarp savęs ir euroatlantinių struktūrų. Be to, Ukraina vienaip ar kitaip išlieka Maskvos įtakos zonoje ir yra pažeidžiama.

Visa tai atitinka esminius Rusijos strateginius tikslus, kurių Kremlius pernelyg ir neslepia. Maskva sėkmingai pasinaudojo situacija Ukrainoje. Kremlius ir vėl pademonstravo gerą reakciją ir ryžtą veikti greitai, nepaisant visų galimų neigiamų pasekmių Rusijai. Visa tai taip pat galima pavadinti Rusijos atsaku į Kremlių bauginančias (spalvotąsias) revoliucijas. Tačiau nereikia pamiršti, kad lazda turi du galus. Rusijos agresija Kryme dar labiau skatina Ukrainos pilietinės visuomenės stiprėjimą ir konsolidaciją. Situacijos stebėjimas ir analizė leidžia teigti, kad pavojus privertė Ukrainos gyventojus suprasti ir pajusti, kad jie turi savo valstybę ir yra už ją atsakingi.

Bejėgis susirūpinimas

Kalbant apie tarptautinės bendruomenės reakciją į įvykius Kryme ir vėl tenka prisiminti Gruzijos atvejį. Dar 2008 metais buvo pademonstruota, kad Vakarų pasaulis negeba efektyviai reaguoti į agresyvius Rusijos veiksmus. Tada Maskva galbūt tik tikrino savo galių ribas (apriboti šias galias galėjo tik griežta Vakarų pasaulio pozicija, atkirčio grėsmė). Ribos pasirodė esančios labai plačios, tą rodo ir dabartiniai įvykiai.

„Susirūpinimas“ yra pagrindinis žodis kalbant apie pasaulio reakciją į Rusijos veiksmus ir prieš šešerius metus, ir dabar. Vakarų pasaulis imasi tos pačios strategijos, kurios esminius aspektus nėra sunku apibrėžti.

- Stengiamasi išlaikyti dialogą su Rusija (taktiškai tai yra teisingas sprendimas, tačiau neatkreipiama dėmesio į tai, kad Kremlius šiuo atveju simuliuoja dialogą).

- Rusiją bandoma įtikinti ir paraginti grąžinti situaciją į tarptautinės teisės vėžes (nors Rusija nepripažįsta, kad pažeidžia tarptautinę teisę).

- Kalbama apie adekvačią reakciją, svarstomos sankcijos, tačiau tai iš esmės yra psichologinio spaudimo elementas (vargu ar būtų realu kalbėti apie kokius nors kitokio pobūdžio veiksmus, tačiau ir demonstruojamas psichologinis spaudimas dažniausiai yra pernelyg atsargus, taigi ir neefektyvus).

Šios strategijos esmė – nesugadinti santykių su Rusija, nors suprantama ir pripažįstama, kad ji vykdo karinę agresiją. Čia tenka kalbėti apie vadinamosios Realpolitik principus. Pagal juos ir Gruzija, ir Ukraina gali būti paaukotos vardan status quo pozicijos, žadančios „stabilumą“ globalioje politikoje.

Tai, kad tokia strategija nepasiteisina, rodo ir konflikto Gruzijoje rezultatai. Vadinamasis Medvedevo–Sarkozy planas, kurį pasirašė ir Gruzija, ir Rusija, iki šiol nėra įgyvendintas. Maskva taip ir neįvykdė penkto susitarimo punkto – neatitraukė savo karinių dalinių į pradines, buvusias iki konflikto pozicijas. Be to, nepaisydama susitarimo, Maskva netrukus po konflikto pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Kitaip sakant, Rusija demonstruoja nepagarbą savo pasirašytam susitarimui, o Vakarai neturi (ar nenori ieškoti) svertų, kurie galėtų paskatinti Maskvą laikytis įsipareigojimų.

Vargu ar ką nors pakeis ir dabartiniai įvykiai Kryme. Atrodytų, tai būtų puikiausia proga Vakarų pasauliui pamatyti tikrąjį Rusijos valdžios veidą, atsikratyti minėto idealistinio požiūrio į Rusiją. Tačiau tikėtis to neverta, nes tikrasis jos veidas lieka neatpažįstamas pirmiausia dėl to, kad stokojama noro jį atpažinti. Šio nenoro požymių irgi yra nemažai – pavyzdžiui, ES iki šiol vengia adaptuoti Magnitskio sąrašą.

Dar vienas geras europinės pozicijos pavyzdys yra tai, kad ES ir NATO narė Prancūzija kol kas nesiruošia stabdyti karinio bendradarbiavimo su Rusijos Federacija. Iki šių metų pabaigos, nepaisant visų pastarųjų mėnesių įvykių, Maskvai planuojama perduoti pirmą Prancūzijoje užsakytą „Mistral“ tipo laivą (http://www.newsru.com/world/05mar2014/france_ship.html). Šiuo požiūriu JAV ir Kanada parodė kur kas nuoseklesnę poziciją.

V. Putinas vėl apgavo Vakarus?

Kovo 4 d. Rusijos prezidentas V. Putinas surengė didelę spaudos konferenciją, kurioje kalbėjo apie Ukrainą. Daug kam galėjo pasirodyti, kad Maskva švelnina savo pozicijas, o galbūt netgi traukiasi, pajutusi spaudimą ir nepritarimą savo veiksmams. Tačiau ekspertai įspėja, kad visa tai yra dar vienas Rusijos manevras sudėtingame geopolitiniame žaidime (juolab kad Rusijos kariuomenės padaliniai lieka Kryme).

Kaip pažymi politologė Lilija Ševcova, savo spaudos konferencijoje V. Putinas iš tikrųjų pateikė Ukrainai ir Vakarams ultimatumą, tačiau sugebėjo jį taip užmaskuoti, kad Vakarų pasaulis, pavargęs nuo chaoso Kryme, gali šį ultimatumą lengvai priimti. Kalbėdamas taip, lyg norėtų sušvelninti savo poziciją, V. Putinas iš tikrųjų siekia diktuoti savo sąlygas Ukrainai ir neatmeta galimybės „reikalui esant“ įvesti į kaimyninės šalies teritoriją papildomas karines pajėgas. L. Ševcova mano, kad V. Putino pasisakymo tikslas – įtikinti Vakarus palikti Ukrainą Maskvos valiai.

Ir L. Ševcovos tekste, ir kituose šiomis dienomis pasirodančiuose straipsniuose galima aptikti dabartinės situacijos palyginimą su 1938 metų susitarimu Miunchene, kai dalyvaujant Jungtinei karalystei (JK) ir Prancūzijai buvo palaimintas Čekoslovakijos Sudetų krašto perdavimas nacistinei Vokietijai. Iš esmės tai irgi buvo puikus Realpolitik pavyzdys. Grįžęs į Londoną Miuncheno susitarimo pasirašyme dalyvavęs JK ministras pirmininkas Artūras Čemberlenas pareiškė: „Aš parvežiau taiką mūsų kartai.“ Tačiau jau po metų Europoje įsiliepsnojo Antrasis pasaulinis karas. Šiomis dienomis verta prisiminti, kad istorija turi tendenciją kartotis (ypač jeigu yra primirštamos jos pamokos). Vakarų pasaulio vangumas ir abejingumas leidžia pavojingiems žaidimams grįžti į globalios europinės politikos kontekstą. Ukrainiečių politikos apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas mano, kad dabar, elgdamasis kaip „makro-Miloševičius“, V. Putinas turi visas galimybes laikui bėgant tapti „mikro-Hitleriu“.

URL

http://ekonomika.tv3.lt/naujiena/kryme-kartojamas-gruzijos-scenarijus-49396.html